Prašau?

6

Į mokyklą atvykome visai keletą minučių prieš pamokų pradžią, Polas nieko nelaukęs pasišalino ir aš supratau, kad jis ant manęs pyksta, bet juk aš ne to siekiu.

Vos įėjus vidun į mokyklą Krisas paėmė mano ranką ir sunėrė mūsų pirštus. Dar niekada neturėjau tokio artumo ir tai iš dalies... buvo visai malonu.

Visi beveik jau buvo prie kabinetų, todėl niekas labai mūsų... ir nepastebėjo. Palydėjęs mane prie spintelių ir palaukęs, kol aš pasiimsiu tik reikalingas knyga palydėjo link anglų ir pakštelėjęs į lūpas sumurmėjo kažką panašaus į ‚lai spektaklis prasideda'. Mano kelios klasiokės išpūtusios akis mane nužvelgė, bet aš nekreipiau į tai dėmesio.

Priėjau prie Džeto ir Teri, kurie stebėjo mane.

Džetas viską žinojo... Tik norėjo sužinoti dar daugiau, o Teri... nieko nežinojo ir dabar būdama be pagirių norėjo iškvosti ką tik galėjo iš manęs... Nes per tris dienas su Krisu pradėjome draugauti, nors nebendravome keleta metų.

Su Polu turėjome vienintelę bendrą šiandien istoriją, bet sėdėjome visiškai skirtingose klasėse pusėse tad neteko su juo persimesti, net keliais žodžiais.

Jeigu aš pradėsiu prarasti mūsų draugystę nutrauksiu šįkart aš susitarimą su Krisu... Nes jau pusantrų metų tenkinausi su Polu tik... tai jog mes draugai, o jei nebebus draugystės... Nebus jokio reikalo apsimetinėti.

Kuo toliau apie tai mąstau... Tuo labai suprantu jog tai labai kvaila, ką susitariau su Krisu. Juk Krisas gana gerai pagarsėjęs širdžių ėdikas ir galėjo susirasti savo metų mergina, kuri yra daug gražesnė už mane. Kuo daugiau galvoju, tuo daugiau ir klausimų man kyla. Aš pati pradedu save laikyti beprote jog sutikau su tuo...

-Einam pietauti?- Teri priėjo prie manęs po istorijos. Norėjau pasigauti Polą ir su juo pasikalbėti, tačiau vos Teri mane užkalbinus jis greitai dingo iš klasės.

-Aha, gerai... Nemanai, kad Polas manęs vengia?- Teri nelabai žinojo ir apie mano simpatiją Polui, nes Teri... Teri buvo sena draugė, bet negeriausia, jai paslapčių, kurios galėtų atsisukti prieš mane pačią niekada nepasakojau.

-Nežinau? O turėtų? Nebent jis pyksta, kad tu su jo broliu... Žinai, jam turbūt keista, o kai man tenka su Krisu bendrauti... Jis supranti yra šioks toks dviveidis melagis,- aš atsidusau ir mostelėjau galvą, kad išeitume iš kabineto, nes mokytojas norėjo užrakinti kabinetą, o mes buvom paskutinės likusios. Greitai paėmiau savo daiktus nuo stalo ir mes išėjome.

Krūptelėjau kai pamačiau prie kabineto sienos atsirėmusį Krisą, o jis kalbėjosi su vienu iš savo draugų.

-Deli!- šūktelėjo jis mane, nors aš buvau vos porą metrų nuo tamsiaplaukio.

-Susitiksim valgykloje,- tariau Teri ir ji nepatenkinta, kad ir vėl nieko nesužinos šiuo metu, linktelėjo ir nuskubėjo koridoriumi link valgyklos.

Aš priėjau prie Kriso, o šis atšlijęs nuo sienos apkabino mane per pečius.

-Nuo kada čia toks švelnus?- nusijuokė jo draugės. Tamsiaodis, labiau pavadinčiau mulatas, beveik skusta galva, tačiau realiai labai patrauklus ištiesė man ranką. -Aš Feliksas.- kažkaip jam šis vardas visiškai netiko...

-Deli.- papurčiau jo ranką, o Krisas į jį pašnairavo.

-Nežinai ką kalbi, asile.- aš susijuokiau neišlaikius, tada sulaukiau Kriso akių žaibuojant taip pat ir į mane.

-Manęs negąsdina tavo akys...- šyptelėjau ir rankomis apkabinau jo liemenį.

Galbūt Krisas nebūtų toks blogas variantas, jei jam kažką jausčiau, tačiau... Aš jo visiškai nepažįstu ir nežinau, ką jis rezga. Bet tiesa... Aš nemaniau, kad jis mokykloje elgsis taip švelniai, nes su Viltim... Net draugaudami trejus metus... Niekada nerodydavo meilės mokykloje. Jie nevaikščiodavo susikabinę rankomis ar nesiglaustydavo taip pat nesibučiuodavo. Kam jis nori kažką įrodyti? Tikrai Vilčiai? Tai kelia man abejones... Beveik keturis mėnesius turėsiu tam laiko išsiaiškinti.

-Feliksai, mes einam pavalgyti.-Krisas viena ranka perbraukė per savo plaukus, o kita kuria buvo mane apkabinęs vėl paėmė mano ranką ir sunėrė mūsų pirštus. Kai mes jau lipome laiptais į pirmą aukštą nutariau kažką pasakyti.

-Nemačiau Vilties.- tai nebuvo geriausia ką galėjau pasakyti, bet tiesą sakant tai mane domino.

-Ji serga... Ateis tik kokį trečiadienį... Tai kolkas nereikia tau žaibolaidžio nuo žaibų, kuriais ji tave laidys.- nusijuokiau, tačiau daugiau nieko nebesakiau. -Ką valgysi? Nupirksiu.

-Krisai...- jis neatsisuko tik skaitė mokyklos meniu. Krisas buvo tikrai kažkur metro aštuoniasdešimt, todėl prieš jį buvau coliukė. -Krisai.- pakartojau ir padėjau ranką jam ant peties.

Jis į mane atsisuko ir laukė lyg kažką norėdamas išgirsti.

-Tau ant tiek nereikia vaidinta... Žinau, kad vaidini prieš mane dabar, tu nesi toks geras iš tiesų ir tau nereikia apsimesti kuo nesi... ypač prie manęs.- vaikinas žiūrėjo į mane lyg virškindamas ką aš pasakiau ir vis tiek nesuprasdamas.

-Gerai.- rodos jo, net akių spalva patamsėjo ir balsas skambėjo daug šalčiau, jis nusipirko savo maistą ir nuėjo atsisėsti prie savo draugų man nieko nepasakęs. Kas jam negerai? Jam nepatiko, kad paprašiau būti savimi? O ne apsimetinėti... kai aš matau, kad jis apsimetinėja.

Nusipirkau salotų su vištiena ir apelsinų sulčių, tada su padėklu nuėjau ir atsisėdau prie Teri, o prieš mus sėdėjo Polas su Džetu. Polas, net nepažvelgė į mane... Aš nežinau ką jis jaučia ir tai mane smaugia... Akimis stebėjau iš kiek toliau Krisą ir jis juokėsi su draugais kažką, bet į mane nė jis net nežvelgė.

-Susiginčijot?- paklausė Teri valgydama kažkokį apkepą, kurio niekada neragavau.

Truktelėjau pečiais.

-Mano brolis tikrai ją įskaudins... Jei jau kokią pirmą dieną draugaudami ginčijasi... Kas bus vėliau?- Polas žiūrėjo į Teri ir gana piktybiškai tai pasakė.

-Polai, aš čia taip esu...- susiėmiau delnais galvą ir atsidusau. -Tai mano gyvenimas... Per daug nesirūpink, įskaudins tai įskaudins... Dabar mums gerai.- Kalbėjau išdidžiau kiek tik galėjau, tačiau nežinau ar šįkart man sekėsi labai gerai.

-Aš tavimi rūpinuosi kaip geriausias draugas.- pavartė akis Polas ir nebaigęs savo maisto atsistojo ir išėjo... Galvojau jį vytis, bet turėjau apsimesti, apsimesti jaučianti kažką jo broliui. Aš giliau neriu į šį reikalą per pirmą dieną... Tai kas manęs laukia vėliau?