Prašau?

27

Pradedu mąstyti kokia gali būti Džeto būsena, bei labai pergyvenu dėl jo. Paprašyčiau, kad tėtis nuvežtų jei nebėra pasirinkimo, bet abejoju dėl jo vairavimo kai ranka gipse. Tad vienintelis pasirinkimas paprašyti, kad kas nors palydėtų, nes viena naktį nesijaučiu rami. Su Krisu susipykau, todėl parašau Polui.

Reikia laukti vos penkias minutes ir jis sutinka, nors net nesu visko paaiškinus.

Jau po penkių minučių susitinkame keletą metrų nuo mano namų, nors nesu net įsitikinusi kurioje vietoje yra Džetas, bet vis tikiuosi, kad jam viskas gerai.

-Kas nutiko?- mums pradedant eiti Polas nusiima gobtuvą nuo galvos ir matau jo patinusias akis. Esu įsitikinusi, kad jis dar net nemiegojo.

-Džetas man paskambino, nes kažkoks idiotas jį sumušė. – atsidūstu, bet nesakau kas iš tikrųjų jį sumušė, ne mano reikalas pasakoti. –Kaip supratau jis kažkur parke arba šalia, prakeiktai vienas ir dar bijo tėvams skambinti... Einu iš proto. O viena be mašinos juk nepartemsiu jo viena. – Polas atsidūsta ir linkteli. Žinojau, kad jis turi suprasti juk Džetas ir jo draugas.

-Tai paskubam. Gal su juo kažkas negerai.- aš palinksiu ir mes paspartinam žingsnius link parko tikėdamiesi rasti kažkur aplink ir raudonplaukį.

Jeigu kažkas nutiktų Džetui turbūt aš pati išeičiau iš proto, nes tokio žmogaus nesutiksi niekaip... Tokio ištikimo, artimo ir geriausio paslapčių saugotojo. Rimtai, už ką aš jo nusipelniau?

Skubėdami mes judame link parko ir pradedame dairytis Džeto, bet atrodo nė gyvos dvasios aplink nėra.

-Ei, Deli. – pajaučiu Polo delną suimant mano alkūne, taip esu priversta pažvelgti, kur liepiama. Pamatome siluetą pusiau gulintį, pusiau sėdintį atsirėmusį į vieną iš riedlenčių trasų. Aš vos nepuolu į ašaras, nes iš toli vaizdas atrodo ne kaip.

-Šūdas, šūdas, šūdas. – pradedu keiktis ir pasileidžiu link savo geriausio draugo. Greitai pritūpiu kai tik priartėju, papurtau vaikiną, bet nieko. Ašaros pradeda byrėti skruostais, o Polas suprantu, kad šalia manęs stovi irgi persigandęs. Nuryju seiles ir stengiuosi blaiviai mąstyti. Pasišviečiu telefonu ir pamatau visą kruviną jo veidą, kitur net kraujosruvas.

-Bent gyvas. – tyliai sumurma Polas patikrindamas pulsą.

-Nėra kito pasirinkimo kaip iškviesti greitąją ir jo tėvams paskambinti... – atsidūstu ir susiėmus už galvos tupiu prie draugo tikėdamasi, kad nėra taip blogai, bet visos aplinkybės rodo kitaip. – Jis man dar paskambino... – užmerkiu akis ir sukūkčioju, kol tuo metu Polas jau imasi veiksmų – skambinti greitajai.

Aš drebančia ranka ieškau Džeto bent vieno iš tėvų numerio, o kita spaudžiu draugo ranką. Aš nesuprantu... Jis man paskambino ir vėl prarado sąmonę? Užgniaužiu kvapą kai paspaudžiu ant Džeto mamos numerio. Laukiu, kol pakels, bet signalas po signalo ji neatsiliepia. Turbūt miega.

-Klausau? – galiausiai išgirstu užsimiegojusį Džeto mamos balsą, kramtau lūpą.

-Labas vakaras... – tyliai ištariu, nes negaliu taip lengvai dabar kalbėti. Žiūriu į Džetą ir ašaros pačios byra iš akių.

-Deli, brangioji... Kodėl skambini taip vėlai?

-Doloresa, am čia bėda... Džetas primuštas ir be sąmonės. – spaudžiu savo geriausio draugo ranką melsdamasi, kad jis pabustų ir nebūtų rimtų sužeidimų ar nebūtų kokia galva sutrenkta, nes dievaži. – Mes iškvietėme greitąją, turėtų būti už keletos minučių.

-O dieve! – išgirstu Džeto mamos išgąstį ir tuoj pat jaučiu, kad verkia. – Kur jūs esat, vaikai? – jos balsas nesuprantu ar kalba piktai ar labai susijaudinusi, bet įsivaizduoju kokie jausmai bėgioja kažkur aplink jos galvoje. Aš mirčiau jei kažkas rimto atsitiks Džetui, tikrai.

-Mes parke, prie riedlenčių pusės. Nežinau, ar spėsit atvykti. Jei ką informuosiu. – išgirstu tik tylų gerai ir nutrūksta pokalbis. Polas laukia kada atvyks pagalba, o aš klupiu prie draugo ir bandau pozityviai galvoti. Apkabinu jį ir verkiu. Kodėl jis nesikelia, po velnių? Juk negali taip ilgai būti be sąmonės...

Džetas pradeda kosėti ir kosi jis krauju, dar labiau išsigąstu, jo akys šiek tiek prasimerkia ir jis žiūri į mane nesuprasdamas ko noriu.

-Kodėl nesakei, kad tau taip blogai... – sumurmu geriausiam draugui į ausį ir stengiuosi laikytis neapsiverkus arba nepradėjus šaukti ant jo iš nevilties.

-Nenorėjau nervinti, jaučiuosi blogai. – jo balsas užlūžta ir jis vėl pradeda kosėti, bet šįkart jam sunkiau nustoti. Dabar mes abu kruvini, dar niekada man nebuvo baisu taip gyvenime. Niekada nejaučiau taip stipriai plakančios širdies.

Išgirstame iš tolo greitosios skleidžiamus signalus, o po pusės minutės pasirodo ir šviesos. Greitoji sustoja parko šone ir Polas nubėga atsivesti kokį nors žmogų, kuris galėtų padėti raudonplaukiui.

Tada viskas vyksta kaip per migla, žmonės prašo manęs pasitraukti, bet aš negirdžiu, todėl mane atitraukia Polas, bet aš nesuprantu nei kas vyksta, nei kodėl. Vėliau tik grįžtu į gyvųjų pasaulį kai mane papurto Polas.

-Pagalvojau, kad į kokį kitą pasaulį nukeliavai... – jis bando pajuokauti, bet pažiūriu į vietą, kur buvo mūsų draugas, bet ten jo nematau, o pasisukus matau sąmyšį prie greitosios automobilio, bei suprantu jog jo tėvai taip pat jau čia.

-Kiek laiko čia stovim? – paklausiu nepatikliai, nes tikrai nežinau kiek laiko rodos buvau atsijungus.

-Neilgai, kokia dešimt minučių. Norėjau, kad nuo visko toliau šiek tiek apsiramintum. – Polas paglosto mano pečius ir pakšteli į kaktą. – Viskas jam bus gerai. Viskas būtų neblogai tik jam šiek tiek apdaužė šonus, dėlto jis krauju kosėjo ir šiek tiek susitrenkė galvą. Svarbiausia, kad su ja viskas būtų gerai. Dabar jis sąmoningas, bet veš jį į ligoninę.

Aš linkteliu ir nuskubu nebelaukdama Polo link Džeto tėvų, greitosios automobilis išvažiuoja, o jie pradeda eiti link savo mašinos.

-Doloresa. – galima sakyti iš pasalų ‚puolu‘ padėdama ranką vidutinio amžiaus moteriai ant peties ir ši krūptelėjus atsisuka. Prietema, tačiau ji mato mane. – Kaip jis?

-Viskas bus gerai. – ji bando išspausti šypsena, bet manau Džeto gimdytoja dar labiau jaudinasi, nei aš. –Ačiū, Deli. Ir tau Polai. – pažvelgiu į šalia savęs stovintį Polą. Kada jis spėjo ateiti?

-Aš tikiuosi viskas bus gerai. Ar vykti į ligoninę? – nekantraudama pasiteirauju.

-Brangioji, nereikia. Viskas su berniuku bus gerai. Tik, kad va galvos sutrenkimas nežinome dar kokio rimtumo. Bet aš tau parašysiu kaip jis, gerai? O manau tavo tėtis irgi jaudinsis. Vykit namo dabar vaikai. Rytoj ateikit jei norėsit aplankyti Džeto... Manau ir jis šiek tiek bus atsigavęs. – šiaip ne taip ji šypteli mums, bet paskatinta vyro atsisveikinus nuskuba link automobilio.

-Eime, jau šiek tiek po trijų. – Polas paima mano ranką. Nežinau jo ketinimų, bet tai man ir beveik nieko nereiškia. Kodėl aš praradau senesnį susidomėjimą šiuo vaikinu? Galiu teigti, kad grįžo jam jausmai kaip geriausiam draugui.

Prašau, kad Polas man ir toliau patiktų, nes dėl jo dar du mėnesius su trupučiu netikrai susitikinėsiu su jo vyresnėlių broliu.

-Man neramu, kad jis buvo be sąmonės... – vėl nerimstu mums esant netoli namų, bet kai sustojam Polas suima man už pečių ir žiūri į akis.

-Viskas bus gerai. Juk mes abu tai žinom? – jis šypteli, o aš nepatikliai linkteliu.

Polas palinksta labiau prie mano veido ir pabučiuoja mane. Tai visai nepanašu kaip Krisas bučiuoja mane, bet juk tai akimirka, kurios visada laukiau? Tiksliau laukiau daugiau, nei metus.

Bet aš velniškai išsigąstu, stumteliu rankomis vaikino krūtine ir nubėgu link namų durų, kodėl jis tai padarė? Juk mes ir taip turėjom prakeiktai sunkią naktį.

Ir kas baisiausia aš nesu nė šiek tiek laiminga dėlto, kad Polas pabučiavo mane. Suvokimas trenkia į galvą, kad tas velnio neštas ir pamestas Krisas dabar užvaldęs galbūt ne mano jausmus, bet mintis tai tikrai.

Hello again.

Taai lyg ir grįžau:D

Drama time.

Btw atleiskit jei vis dar rasit milijonus klaidų, bet labai stengiuosi taisytis po truputį:)