Prašau?

13

Žvelgiu į Krisą pasimetusi, o jis tai supratęs pradeda juoktis iš manęs.

-Tu labai naivi, Deli. Palauk kai bus aštuoniolika...- Krisas paglosto man petį, o aš pavartau akis.

-Kartais tu atrodai toks blogas vaikinas, o kartais nesuprantu... lyg ir normalus.- aš ir vėl jį prajuokinu.

-O ką tu turi omeny apie blogą vaikiną? Apie tokį, kur rašo fanfiction?- pažiūriu į jį. Jis žino apie fanfiction?

-O ką tu žinai, net kas yra fanfiction?- baksteliu jam į ranką.- Nejau skaitai juos?

-Deli, dvidešimt pirmas amžius juk.- Krisas pamosikuoja rankomis lyg aiškindamas man, kad suprasčiau. Jaučiuosi kaip vaikas, kad jam net reikia gestikuliuot aiškinant.- O iš viso ką tu laikai blogu vaikinu? Tatuiruotus vaikinus, kurie sugadinti, rūko cigaretes, geria, gal net vartoja narkotikus ir neklauso tėvų? Šie dalykai ir reiškia jau čia tobulas blogas vaikinas?

Gerai, jis šneka protingai. Tyliu, nes taip ir manau, turbūt.

-Velnias, reiškias toks esu. Einu tvarkytis savo gyveną.- Krisas imituoja trankant sau galvą ir aš pradedu kikenti iš jo. Turbūt tai geriausias laikas, kurį esu turėjus pastaruoju metu su juo. –Eh, Deli, naivi tu.- Jis šypteli ir pakšteli mane į plaukus.

-Kartais būti naivia irgi gerai.- tyliai pasakau, bet tamsiaplaukis sėdintis prieš mane papurto galvą.

-Geriausia gyventi dėl naudos sau ir viską iškart matyti, Deli. Tada neliksi įskaudintas. – jaučiu lyg jis kalbėtų užuominom ir tai mane šiek tiek išgąsdina.

-Ei, balandėliai, prisijunkit.- Prie mūsų priėjęs pasako Feliksas ir aš visai pamiršus esu apie kitus, todėl šiek tiek nusiviliu, kad mano ir Kriso laikas sutrikdomas. Mes atsisėdame ant atskirų suoliukų, nes vietos abiems šalia nėra.

Aš atsisėdu šalia Polo ir dar kažkokių dviejų vaikinų, o Krisas prie Eirės, Denio ir kitų dviejų vaikinų.

Pagaliau sužinau visų vardus. Tiesiog esu priversta susipažinti, nes jie patys sako jog esu Kriso mergina, o aš turbūt nė jų vardų nežinau, o ypač kai tai pripažįstu...

Prie manęs ir Polo ant suoliuko sėdi Džonas ir Isakas.

Prie Kriso ir Eirės Haris ir Olis.

O ant trečiojo suoliuko Tifani, vienintelė mergina be mūsų, Taileris, Nikas ir Tifani vaikinas Nojus.

Visi pasirodo draugiški išskyrus Niką... Atrodo, kad jis manęs iškart nekenčia, nors mes visiškai nepažįstami. Atrodo, kad jis net man siunčia blogą energiją.

Eirė geria iš vien kai tik jai pila.

Pradedu nerimauti, kad ji neperdaugintų. Atsistoju ir prieinu arčiau Eirės, kuri dabar atsistojus kažką šneka Krisui beveik į ausį prisilenkusi.

Tiesą sakant šiek tiek pasiuntu, o gal net ne šiek tiek. Labai.

Prieinu dar arčiau Kriso ir jos, net jie manęs kolkas nepastebi, nes stovėjo jie jau šiek tiek toliau nuo visų esančių parke.

-Keista, kad tu domiesi mano pussesere... Gal norėtum nueiti į tavo mašiną, pasismaginti? – ji veda nematomus ženklus jam ant marškinėlių.

Galbūt jis ir ne mano tikras vaikinas, bet nenoriu būti išduota vargšė. Noriu eiti ir nupešti visus tuos blondiniškus gaurus jai nuo galvos, bet susilaikau. Noriu išgirsti Krisą, noriu pamatyti kas jis per paukštis.

Jis patraukia jos ranką nuo savęs, taip šaunuolis, mažuti.

-Eire, tu manęs nedomini... Anais metais vienąkart permiegojom, bet tiesiog... Nedomina. Turiu gražią merginą ir man nesvarbu.- ar tai tikrai Krisas?

Bet šūdas... štai ką Krisas turėjo omeny... Jis jau miegojo su ja. O dieve. Kažin nuo kada ji miega su vaikinais, šlykštu.

-Nemanai, kad ta tavo mergina sveria per daug?- O dieve... Ji apie tai šneka ir Krisui... Po velnių. Negana jos motina, tai dar ir šita.

Nejau aš taip blogai atrodau?

-Nemanau, Eire, eisim parvešiu jus namo.- Krisas pasisuko ir pamatė mane. Jo akys spindėjo šiokioj tokioj prietemoj, nes buvo gerokai po vienuolikos ir visi pusgirčiai linksminosi, išskyrus mane, Krisą ir dar du vaikinus, kurie vairavo, net ir Polas puikiai pritapo prie kompanijos.

-Nori namo?- priėjęs arčiau manęs Krisas apkabino mane iš nugaros ir pabučiavo man į kaklą. Buvo malonu. Kai niekada nesu turėjusi vaikino... Tai nauja.

Aš linktelėjau, buvau sugadinta nuotaika ir mažai kalbi, kol parvežėm Eirę, o Polas pasiliko su kitais. Krisas, net padėjo nuvesti ją kuo tyliau vidun, nes ši buvo vėliau visai nusitašiusi.

Mes lipome laiptais žemyn kai užsidegė šviesa koridoriuje ir tėtis įėjo vidun.

Kur jis taip vėlai buvo? O tada mane persmelkė kai supratau, kad mes su Krisu abu stovime ant laiptų, o tėtis prisimerkęs stebi mus lyg bandydamas suprasti ką mes veikėme.

-Labas vakaras?- tėtis pats pirmas prašneko.

Jis visada reaguoja labai lengvai ir manęs labai nevaržo dėl savo patirties. Jis augina taip, kad sakė kai labiau viskas leidžiama, mažiau visko norima.

-Labas, tėti.- Greit atsakiau, o Krisas pasakė kažką panašaus į ‚sveiki‘. Jis turbūt tikėjosi, kad jį išvys tuoj pat ir mus abu aprėks.

-Šiandien dirbau ilgiau, todėl rytoj nereikės budėti.- Tėtis ramiai įėjo vidun pagaliau ir nusiavė batus, tada mostelėjau galva Krisui jog nueitume laiptais žemyn.

-Gerai, o kodėl?- Krisui jaučiau, kad nejauku. Jam keista, kad tai vyksta labai ramiai.

-Nes noriu padėti tau prabūti su pussesere ir teta lengviau.- tėtis nusišypso ir prieina arčiau mūsų.-Labas, Krisai, turbūt tavęs nemačiau šiuose namuose kokius šešis ar daugiau metų.- nusijuokė mano tėtis.- Nebūk toks išsitempias aš nešauksiu ir neliepsiu tau dingti. Na pas mus su Deli kitokia tvarka. Tai tu jos draugas dabar ir vėl?- kartais galbūt ir norėčiau griežtesnio tėčio, bet džiaugiuosi, kad jis greit nesupyksta, o galbūt ir šiek tiek pyksta, bet labai valdosi viduje.

-Aš ir jos vaikinas.- Krisas nusišypsojo taip parodydamas savo dantis. Norėjau gerai trenkti savo kumštį į jo dantis užtai, ką pasakė mano tėčiui.
To nereikėjo daryti. Krisai, nekenčiu tavęs.

-Tikrai? Seniai?- tėtis pradėjo kišti savo nosį, kur nereikia. Ir rodos Krisas pasakė, kad apie porą savaičių. Vėliau pradėjo jie šnekėti apie mašinas... Ar jie bent supranta, kad dabar vidurnaktis?

Nejaugi šis velnio padaras pradės patikti ir mano tėčiui, nes dabar aš tapau nereikalinga jų pokalbyje...