Prašau?

35

Jaučiuosi prasikaltusi, bet stengiuosi laikytis oriai. Juk viskas ne taip paprasta. Ne viena aš čia nusidėjėlė.

-Kai mes 'buvome kartu' tu tikrai buvai galbūt net ne su viena Viltim. - atsakau vaikinui, bet viduje jau kaukiu nesavu balsu.

-Tai ir esmė nesi tu kitokia ir negali man kažko drausti! - vaikinas pakelia balsą, o aš uždedu delną jam ant lūpų, kad užtiltų.

-Nekelk balso, nes mus išgirs. - sušnabždu piktai, o vaikinas patraukia mano ranką ir pažvelgia į mane kaip kokią šiukšlę.

Man to gana.

-Parvežk mane namo. - paprašau vaikino, o šis kilsteli antakius.

-Atvažiavome pietų. Valgėme? Ne, todėl eisime pavalgyti, o tada parvešiu. - prikimusiu balsu atsako, o aš esu pikta kaip širšė.

-Dabar mes pyksimės ir nebendrausim? Tiesiog aš pildysiu tavo norus? - pagaliau kažkas man įžiebia proto, kad pati mus skandinu gilyn.

-Tu mane vedi iš proto... Ir prakeiktai nežinau kodėl aš taip vis pykstu ant tavęs. - Krisas žengia link manęs žingsnį ir mus skiria daugiausiai penki centimetrai. -Kai Nikas pasakė, kad permiegojo su tavimi ir atsiprašė labai supykau... Net trinktelėjau jam į žandikaulį. - tamsiaplaukis užkiša plaukų sruogą man už ausies ir atsidūsta.

-Aš nenoriu pyktis, bet aš negaliu pakęsti, kad tu pats bėgi pas Viltį, o aš galiausiai turiu pildyti tavo norus... - tyliai sušnabždu ignoruoda įsiutį jaučiama Nikui, o jis sakė niekam neprasitars...

O dar šiais laikais sakoma, kad galima kažkuo pasitikėti, nebent jei Nikas Krisui draugas toks pat kaip man Džetas... tada viskas paaiškinama.

-Aš negaliu pakęsti, kad tu įsižiūrėjus mano mažąją broliuką. - beveik iki mano lūpų pasilenkęs sušnabžda Krisas, o jo kvėpavimas atsimuša į mano veidą. Visame kūne laksto šiurpuliukai.

-Turbūt taip paprasčiau. - nežinau kaip aš dar vis pajėgi kalbėti, nes po velnių...

-Tikriausiai. - Krisas pasitraukia nuo manęs ir vėl į jo veidą grįžta pašaipi šypsena. -Eime, manau maistas bus patiektas. - nuseku Krisą ir išpučiu akis pamačiusi, kad šalia virtuvės esantis valgomasis toks prabangus.

Beveik visur mediena. Tiek grindys, tiek sienos, bet viskas bent mano akim atrodo prabangu.

Ir Krisas yra teisus. Moterys kaip tik baigia maistą sudėlioti ant didelio stalo, kuris mums šešiems ypač per didelis, nes gaėtume susėsti dvylika.

Kai vyriškiai susėda mes ramiai valgome.

-Deli, ar skanu? - pasiteirauja Dana, o aš tik linkteliu, nes nenoriu kalbėti pilna burna.

Viskas einasi sklandžiai, bet jaučiu kaip Krisas mindžikuoja koja. Suprantu, kad jis jaudinasi dėlto kaip seneliai sureaguos dėl tėvų skyrybų. Tik man įdomu, kodėl jie tiesiog nepasakė, o vaidina šeimynišką idilę, kuri jau visiškai iširusi.

-Mama, tėti, mes norime jums kai ką pranešti. - kaip koks jaunuolis, kuris dar pasimetęs prieš pranešdamas vienokią ar kitokią žinią pradėjo Kriso tėtis.

Nesijaučiu gerai būdama čia ir vėl ties tuo pačiu scenarijum.

-Įdėmiai? - pilna burna deserto pasakė Fredas, kuris atrodė susidomėjęs ką turi pasakyti jo sūnus.

Negaliu pakęsti to jausmo kai jaučiu jog šalia manęs esantis vaikinas sėdi įsitempęs ir visiškai be nuotaikos.

Tyliai atsidūstu, bet Krisas atkreipia dėmesį į mane.