Prašau?

14

Tėčio ir Kriso pokalbis persikelia į svetainę. Pasijaučiu keistai, kad jie sutaria... ir randa bendra kalba.

Atsisėdu virtuvėje ir pirma nakties geriu arbatą. Noriu pasiimti sausainių prie arbatos, bet susivaldau. Jų man nereikia pirma nakties.

Kaip suprantu Klara miega, o tėtis nežino, kad Eirė prisigėrė... Krisą išlydime gerokai po dviejų nakties. Tai beprotiškai keista, kad tėtis su juo tiek prakalbėjo.

-Iki, Deli.- Krisas pabučiuoja man į lūpų kamputį ir palinki geros nakties mano tėčiui. Tada pagaliau lieku tik aš ir tėtis. Na ir dvi miegančios raganos viršuje, bet tai nesvarbu.

-Maniau, kad šis Viseris niekam tikęs, bet jis man patinka.- tėtis pagaliau pasako ir aš atsidūstu. Jis patinka visiems... Tik klausimas kiek jis parodo tikrojo savęs. –Kodėl nesakei, kad tu vaikiną?- tėtis truputį nepatenkintas žvelgia, o aš kramtau savo lūpą ir jaučiuos kaip nusikaltęs mažametis vaikas.

-Nežinau, galvojau gal nepritarsi...- trukteliu pečiais ir stebiu žemę. Tai keista.

-Žinai, kad tai tavo gyvenimas, o mano kaip tėvo darbas tave apsaugoti ir stengtis, kad tu nebūtum įskaudinta. Jei tau patinka Krisas, draugaukit. Pasikviesk kokią dieną jį čia... Pabūsim.- tėtis nusišypso, o aš tik linkteliu.

Abejoju ar pakviesiu, nes tėtis nežino, kad tai kas aš esu su Krisu yra tik melas.

-Gerai, tėti.- jaunas vyris, kuris yra mano nuostabus tėtis apkabina mane ir mes taip prastovime keletą minučių.

-Jaučiu, kad Eirė... miega?- nepatikliai pasiteirauja ir aš atsidūstu.

Nelabai man sekas su melu todėl pasakau, kad ji prisigėrė su vyresniais draugais, tada manęs net paprašo tėtis papūsti ar aš nedvokiu alkoholiu. Aš truputį supykstu, bet kadangi nesu nei truputį išgėrus tai padarau ir tėtis su palengvėjimu atsidūsta.

-Kitos savaitės savaitgalį vyksim pas senelius. Mano mama nori tave pamatyti prieš tavo gimtadienį.- aš šypteliu ir linkteliu. Dauguma nemėgsta vykti pas savo senelius, bet aš esu išskirtinė. Viena iš mėgstamiausių kelionių per metus yra pas senelius, nes jie patys geriausi žmonės.

-Gerai, tėti. O dabar labanakt.- Tėtis šypteli ir linkteli. Palinkim vienas kitam labos nakties ir užgesinę šviesas nueiname į savo kamabarius.

-Deli, bėk nuo Kriso kol turi galimybę.- girdžiu Polo balsą, bet jis skamba atrodo iš visų pusių kas mane varo iš proto. Aš stoviu ir vėl mokyklos koridoriuje, bet šįkart esu vienut vienutėlė. Nė vieno gyvo padaro šalia manęs. –Deli, liksi įskaudinta tu vienintelė pabaigoje.- Polo balsas skamba vis garsiau... Nesuprantu ar jis artėja prie manęs ar ne. Esu pasimetusi ir nežinau ką daryti.- Deli, tu prarasi ir mane...- Polo balsą šįkart tolsta. Bijau. Bijau, kad esu viena. Nenoriu likti viena. Nenoriu, kad Polo balsas toltų.
-Polai, nepalik manęs.- sakau girgždančiu balsu, bet manęs niekas neklauso.
-Per vėlu, Deli, per vėlu.- po šių žodžių Polo balsas jau nutyla ir lieku tik aš ir spengianti tyla, kuri mane varo iš proto.

Suprantu, kad ir vėl sapnavau košmarą jei taip galima pavadinti. Prabundu visa išpilta šaltu prakaitu. Sumirksiu bandydama susigaudyti, kuris dabar paros metas. Suprantu, kad dar tik švinta, bet miegas ir vėl nebeima. Krisas, net pabaisa košmarų. Išlipu iš lovos ir nueinu į vonią.

Atsistoju prieš veidrodį ir pradedu apžiūrinėti save. Galbūt man ir reiktų numesti viena, kitą kilogramą. Surišu plaukus į uodegą ir nutariu nueiti pabėgioti. Nebėgiojau nuo kokių trylikos metų, bet dabar tiesiog atsirado toks noras.

Pasiimu telefoną ir ausines, nusileidžiu žemyn ir pamatau, kad dabar dar tik kelios minutės po šešių. Pajungiu muziką ir dar neišėjus iš namų įsikišusi ausines į ausis. Uždarius kuo tyliai duris ir išėjus ant kelio pradedu ristele bėgti.

Maniau, kad bėgsiu ir bus labai lengva, bet po kelių šimtų metrų jau pradedu dūsuoti, bet nepasiduodu. Bėgu toliau, einu, bėgu, einu bėgu ir nubėgu iki parko kuriame vakar buvome. Suprantu, kad nebėgau ne vieną kilometrą ir atsipučiu. Širdis greitai plaka, o aš atsisėdu ir ilsiuosi. Buvo sunku, buvo labai sunku. Bėgiojimas nelabai man, bet jeigu noriu atsikratyt keleto kilogramų man reikia užsiimti fizine veikla.

Pasėdėjus ant suoliuko kokią dešimt minučių pradedu bėgti atgal. Dabar jau šiek tiek lengviau, bet grįžtu labai pervargus, bet bent išsibudinusi, nors miegojau tik kokias keturias valandas.
Grįžtu namo tik gerokai po devynių, randu Klara ir tėtį šnekant virtuvėje. Kodėl aš jos taip nekenčiu? Kažin ar mamos giminė visa tokia? Gaila, kad man neteko pažinti savo mamos...

-Labas rytas.- trumpam pasisveikinu su tėčiu ir Klara. Jie abu atsako, bet jaučiu, kad Klara nekenčia manęs taip pat. Atsiknisk, ragana.

Nusimaudau ir šiek tiek po dešimtos parašau Džetui, nes mes nesikalbėjom nuo užvakar. Mokykloje vakare persimetėme tik keliais žodžiais kas mums abiems labai nebūdinga.

Jis mane ignoruoja, tad atsidūstu. Net negalvoju eiti pas jį, nes kai Džetas ignoruoja geriau jo nebandyti, net susekti, nes susipyksi.

Teri nėra šiuo metu mano mėgstamiausias žmogus tad net nebandau su ja susisiekti.

Lieka Viserių broliai. Tik nežinau su kuriuo norėčiau dabar susitikti.
-Labas, Krisai.- greit pasakau jam atsiliepus.

-Deli, kokia staigmena. Nori manęs?- jis vis dar apsimiegojęs todėl sprendžiu, kad jį pažadinau.

-Jo, pasvajok. Neturiu ką veikti. Nori susitikti? Noriu išeiti, kol mano pusseserė neatsikėlė ir man nereikia jos temtis kartu.- girdžiu kaip Krisas nusijuokia.

-Aš vis dar lovoje.- tingiai pasako, jau beveik nusiviliu.-Bet tu ateik pas mane. Aš tuo metu nusimaudysiu ir paskui ką nors sugalvosim, brangioji.- jis juokingai pabrėžia tą žodį brangioji.

-Gerai, turi kokia dvidešimt minučių.- vaikinas kažką sumurma panašaus į pasistengsiu, bet nesigilinus išjungiu pokalbį ir nueinu laiptais žemyn.

Atsisveikinu su tėčiu ir Klaros nebematau aplinkui. Ir gerai.

Į Viserių namus nueinu dar ankščiau, nei žadėjau. Pasibeldžiu ir įeinu. Iš virtuvės išlenda Ivona Viser, kuri puikiausiai mane pažįsta.

-O, Deli brangioji.- nusišypso ir pasivalo rankas į prijuostę.-Seniai tave mačiau. Žinok, Polo nėra.

-Aš ne pas Polą, o pas Krisą.- nesmagiai atsakau ir ji kilsteli antakius laukdama lyg mano pasiaiškinimo.

-O jūs bendraujat? Nesuprask klaidinga... ankščiau žinau, kad kai buvot vaikai bendravot, bet dabar...- Ivonai neleidžiama pabaigt kai laiptais nusileidžia jos vyresnėlis sūnus.

Jis atrodo kaip koks graikų Dievas... Pirmąkart taip vos neapsiseilioju jį pamačius. Gerai, jis atrodo taip prakeiktai gerai. Arba aš ankščiau to nepastebėjau arba niekada taip gerai neatrodė.

-Mama, Deli mano mergina.- Jis nusileidęs laiptais pagaliau ateina prie mūsų ir pabučiuoja man į skruostą.

-Kaip suprast?- nepatikliai stebi ponia Viser lyg tai būtų koks pokštas ir laukia kol reikės pradėti juoktis.

-Mama, taip ir suprast. Eime.- Krisas neleidęs atsisveikinti mane išsitempia iš savo namų tiesiogine ta žodžio prasme, Krisas šiandien atrodo nepaisant visko linksmas.-Žinai, ji tikėjosi, kad galbūt greičiau tu draugausi su jaunėliu, nei su velniu savo sūnumi.- prunkšteli Krisas nieko nesureikšmindamas.