Prašau?

22

Vakare tėtis išeina į budėjimą, o aš lieku viena. Mąstau ką galėčiau pasikviesti. Iš Kriso nieko negirdėti, todėl jo nedrįstu. Džetas leidžia savaitgalį su šeima, o Teri juk tik ryte išėjo. Todėl vienintelis žmogus, kuris lieka yra Polas... Šiek tiek dvejoju, bet galiausiai paklausiu jo ar nori ateiti su manimi pavakaroti, o šis sutinka ir po gero pusvalandžio mes sėdime ant sofos su spragėsiais ir žiūrime vieną iš animacinių Tomo ir Džerio filmų. Ankščiau, kol aš ir Krisas visko nesujaukėme reikalų, su Polu dažnai žiūrėdavome filmus savaitgaliais.

Pasibaigus filmui tik po devynių, todėl Polas dar neišeina. Mes sėdime ant sofos ir jis atremia galvą į mano petį. Tai mane nustebina, bet mes abu tylime.

-Atsiprašau už tai, kad amžinai tau knisau protą dėl tavęs ir Kriso. – atsidūsta Polas jo pirštai įvelti į mano trumpus tamsius plaukus vis per juos bėgioja. – Deli, kartais aš negaliu patikėti, kad Krisas ir tu... Na, tai keista ir aš bijau, kad liksi įskaudinta. Tu geriausias žmogus, kurį pažįstu. Žmogus geriausiai gebantis slėpti net giliausius jausmus... Nenoriu, kad kažkas tave pravirkdytų ar įskaudintų, nes tai jiems pražūtis. Visada buvai svarbiausia, visada ir būsi, kad ir klysi... Aš šalia, visada. – nuo jo visų žodžių man suspaudžia širdį, trumpam užsimerkiu ir viena ašara nurieda mano skruostu, kurią greit nusivalau ranka.

Polas. Va dėl ko dievinu Polą. Jis turbūt geriausias žmogus esantis žemėje. Gerai, kad ir sutirštinu spalvas, bet jis nepakartojamas.

-Ačiū, Polai, kad visada esi mano pusėje... Tai daug man reiškia.- jis nusišypso ir mane apkabina. Mes taip ir sėdime apsikabinę, tai vėl atneša mažą viltį bei padeda pamiršti visas mintis apie mano velnią netikrą vaikiną.

-Visada. – vaikinas šalia manęs tyliai sumurma.

Gerai, bet tai dar vienas iš geriausių vakarų vėl mano gyvenime.

-Džiaugiuosi, kad beveik visą gyvenimą mes taip ir būnam draugais. Nuo pat mažens, turbūt kokioje smėlio dėžėje valgydami smėlį ir susipažinome. – sukikenau tai pasakiusi ir Polą tai taip pat prajuokino.

-Aš irgi džiaugiuosi, Deli. Tu geriausias dalykas šiam pasauly. – bet, Polai, aš tą patį galvoju apie tave. Sučiaupiu lūpas ir pagalvoju kas būtų jei jis mane taip pat mylėtų? Tokios mintys mane net šiek tiek veda iš proto.

Išlydžiu Polą gerokai po vidurnakčio, galbūt mes ir vėl draugai kokie buvome.

-Savaitė ir atostogos, įsivaizduoji? Dvi prakeiktos savaitės nuo mokyklos, nebegaliu sulaukti.- matau kaip Džetas, kuris eina šalia manęs koridoriumi nekantrauja atostogų, nes pirmadienis turbūt kiekvieno iš mūsų pati nemėgstamiausia diena.

-Ne, negaliu patikėti.- pavartau akis kai sustojame ties spintelėmis. Džetas akimis parodo, kad kažkas man artėja už nugaros, bet nespėju atsisukti ir dvi rankos apsiveja liemenį.

-Mums reikia pasikalbėti, palauksiu tavęs po pamokų. – žinau, kad tai Krisas, jis pabučiuoja man į skruostą ir sumurmėjęs atsitraukia. – Sveikas, Džetai.- pasisveikina nueidamas.

Aš šiek tiek nesusipatoginu ir greitai užtrenkiu spintelę.

-Jis nežino, kad aš žinau? – paklausia Džetas, o aš tik linkteliu. Nenoriu Krisui pasakyti jog Džetas žino apie tai, kad viskas kas tarp mūsų vykstą yra tik kvailas žaidimas, kuris nei vienam iš mūsų neduoda naudos, bet bent negali būti ir žaidimo pralaimėjimo. – Atrodot, visai kaip pora.

-Bet nesam. – greit atsakau kai mes einame pustuščiu koridoriumi šįsyk į biblioteką, nes nėra geografijos mokytojos ir nėra pamokos.

-Kažkuris galit likti įskaudintas.- Džetas greit man pasako, o aš tik papurtau galvą, jaučiu vis draugą žvilgčiojant į mane.

-Pas mus to nebus... Mes tik žaidžiam žaidimą be pralaimėjimo.

-Kažkuris galit pralaimėti įsimylėdamas arba bent įsižiūrėjęs vienas kitą.- aš sustoju ir išpūstomis akimis žiūriu į Džetą, o šis sutrikęs bando atlaikyti mano žvilgsnį.

-Nekalbėk to.- bedu pirštu į vaikino krūtinę, o tada greitai nuskubu koridoriumi ignoruodama krūtinėje vykstantį sąmyšį, o Džetui teka vos ne bėgtute mane pasivyti.

Ačiū visiems šventiesiems, kad Džetas ir aš apie tai daugiau nesikalbam tik darom namų darbus.

Po pamokų nueinu iki Kriso mašinos ir jį pamatau jau sėdint vairuotojo vietoje. Atidarau duris ir tingisi ‚įsliuogiu‘ į keleivio sėdynę, prisisegu saugos diržo tikėdamasi, kad būsiu parvežta namo. Jis išvažiuoja iš mokyklos teritorijos.

-Nekreipk dėmesio ką sakiau per vakarėlį, man truputį buvo koma. Nors tik per miglą atsimenu ką sakiau, vis tiek atsiprašau. – matau, kad iš dalies jis susinervinęs, tad nenoriu būti šiandien po priešų taikiniu, tik linkteliu. – O jei pykai dėl Vilties... Tai tiesiog jai manęs reikia jai blogai aš jai kaip paguoda, o ji man kaip visada tik pasilinksminimas.

Nurijau seiles.

-O tu jos nebemyli? – stengiuosi kuo atsargiau paklausti.

-Deli, naivuole tu. Meilės nėra yra tik žodžiai skirti gauti tai ko nori. – tyliu bandydama suprasti ką jis pasakė, bet tai yra kiek sunku. Treji metai kai jie buvo kartu ir jis jos nemylėjo?

-Aš nesu naivi, Krisai. – bandau gintis, bet pati suprantu, kad aš esu per naivi šiam pasauliui ir galbūt niekada nepasikeisiu.

-Tu esi ir pati tai žinai. – šis atsako visai šaltai ir man kyla klausimas kas jam negerai.

-Kodėl mes kalbamės apie tai? – suirztu, pastaruoju metu aš per dažnai ant kažko siunti ir dažniausiai kalčiausias ne kas kitas, o Krisas.

-Tau neprošal keletas pamokų, kad žinotum kaip gyventi dėl savęs, o ne dėl kitų. – papurtau galvą nenorėdama apie tai kalbėti.

-Krisai, man to nereikia. Prašau baik apie tai kalbėti, gerai? – Krisas suprasdamas, kad aš daugiau nesikalbėsiu su juo šia tema tik linkteli.

Kartais mąstau, kad vaikinai mane tikrai išveš iš kantrybės. Deja, Krisas mane neveža namo, o veža į savo namus.

-Nesupratau?- paklausiu vaikino, kuris man dar nieko nepasakė.

-Mama sakė pasikviest tave pietų, nes ji kaip tik turi laisvą popietę. – aš atsidūstu, o tada pradedu panikuoti. Žiūriu stiklinėmis akimis pro langą.

-Kodėl tu sutikai? – nežinau kodėl to paklausiu, bet žinau, kad negausiu atsakymo kurio norėčiau.

-Žinau, kad patinki mano mamai, o jei žinos tave geriau kaip mano merginą galbūt būsiu jos gerojoje pusėje iki vasaros.- jam tai pasakius šiek tiek nusiviliu.

-Tai čia dėl naudos tau? – atsainiai paklausiu kai Krisas pastato mašiną prie namų.

-Juk aš ir pasiūliau šį planą, kad abiems būtų naudą. – juodaplaukis man nusišypso, o aš vengiu žiūrėti į jį.

Tyliu nors noriu išrėkti jam į veidą, kad aš kol kas jokios naudos negavau.