Prašau?

9

Antradienį, nei Kriso, nei Polo nebuvo mokykloje, net Teri nieko nežinojo... Ji vis manęs klausinėjo kaip aš susidėjau su Krisu... O aš tik pasakiau, kad jis galbūt kitoks, nei mes jį kartais apkalbėdavom su Polu...

Trečiadienį Krisas iš pat ryto parašė, kad pasiims mane, todėl visai neskubėjau ruoštis... Net spėjau nusilakuoti nagus ir jie nudžiuvo.

Atsisėdau į priekį ir iškart pasižiūrėjau ar gale nesėdi Polas, bet jo nebuvo. Tada tik pažvelgiau į Krisą ir pastebėjau, kad jo veide bandyta su pudra paslėpti mėlynę po akimi, bet tai nekaip pasisekė... Galėjo bent savo mamos paprašyti.

-Kas buvo su akim?- paklausiau tiesiai šviesiai, jis spustelėjo vairą, kad net krumpliai pabalo. -Tau nekaip sekasi... ją paslėpti.- vaikinas pasimuistė ir užvertė akis į viršų, bet tada greit grąžino prie kelio.

-Koks skirtumas...- jis sumurmėjo labiau sau, nei man.

-Ar tai susiję kodėl tiek tu, tiek Polas vakar nebuvote mokykloje?- o dabar jis tikrai įsitempė ir suraukė nosį...

-Mes vakar susimušėme prieš mokyklą.- Krisas tai pasakė taip lyg jam būtų visai nesvarbu, tačiau bent šiek tiek mano manymu jam rūpėjo.

-Ką... Kodėl?- žinau, kad jį nervina jog aš kišuosi... kaip ir ne į savo reikalus. Bet juk žmogus turi teisę žinoti, tiesa?

-Nori žinoti tiesą? Puiku. Polas puolė man į atlapus dėl tavęs...- mano širdis pradėjo greičiau plakti ir rodos ruošėsi tuoj iššokti iš krūtinės. Dėl manęs... -Bet nesijausk labai ypatinga, nes sakė iškarš man kailį dėlto, kad aš buvau pas Viltį... Nežinau iš kur sužinojo... Sakė stengsis jog neįskaudinčiau jo geriausios draugės...- širdis iškart nusirito į kulnus... Bet vis tiek užsižiebė viltis... Polas gina mane... Galbūt giliai širdyje jis jaučia man kažką. Ir dėlto Krisas yra vienintelis, kuris ties čia gali man padėti.

-Abu nukentėjot?- nežinojau kiek gavo Polas, bet kalbant apie Krisą... Krisas daug stipresnis, o pats gavo mėlynę.

-Polo neskriaudžiau labai... Juk jis mano mažylis brolis. Mama būtų išprotėjus jog jus tobulas vaikas būtų gavęs daugiau... Tada turbūt mane ir iš namų iškraustytų.- jis prunkštelėjo, bet man nebuvo visiškai juokinga. Nejau Krisas yra toks nemėgstamas šeimoje? O galbūt jis tai vaizduoja, kad jam būtų lengviau būti... šaltu?
Visą pietų pertrauką praleidau su Džetu besimokindama bibliotekoje matematikos testui. Džetas beveik viską mokėsi maksimumu... Buvo vienintelis vaikas šeimoje tai turbūt dėlto ir buvo ypač protingas. O man turbūt tiesiog nesisekė pakilti aukščiau vidutiniokės.

Jaučiu, kad su Teri mes vis labiau tolstam... Pastarąją savaitę ji vis leidžia laiką su vyresniais vaikinais, o manęs jei ir ko paklausia tai būna klausimai apie Krisą. Daugiau apie nieką nebendraujam.

Džetui viską papasakoju apie Krisą... Ir taip pat jog jis sakė, kad susipešė su Polu, bet Džetas tik palinkčioja ir daugiau nieko nesulaukiau iš jo... Kiek pasiuntu, bet suprantu, kad jam kažkas nėra gerai, o kalbu aš vien kas tik man svarbu...

-Džetai, ar tau viskas gerai?- pagaliau kreipiuosi į savo geriausią draugą ir tada jis pakelia akis į mane... Pagaliau normaliai žvelgiu į jo akis ir suprantu, kad jį kankina nemiga... Aš to nepastebėjau jau turbūt ne pirma diena. Jau pirmadienį jaučiau, kad kažkas negerai.

-Jei nekalbėtum vien apie save galbūt ir aš papasakočiau kas dedasi...- jis liūdnai tarsteli ir atverčia kitą knygos puslapį. Man suskausta širdį, nes suprantu kaip visas šis netikras reikalas gadina mane ir aš nebekreipiu dėmesio į savo ištikimiausią draugą.

-Aš atsiprašau... Pasikalbėkim su manimi.- jis atsidūsta. Žinau, kad jis ilgai pykčio nelaiko, todėl laukiu, kad jis papasakotų kas guli jam ant širdies ir neleidžia net miegoti.

-Susipažinau su vienu vaikinu... Gėjum, bet jis jau iš koledžo... Aš pamelavau, kad man aštuoniolika... Ir mūsų santykiai klostosi labai gerai, tačiau... Aš dabar negaliu ramiai gyventi jam meluodamas, net naktimis mąstau kaip jam pasakyti tiesą. Man tik šešiolika, o kam dvidešimt vieneri... Aš nežinau ką daryti, Deli...- jis pradeda pirštais barbenti į stalą ir kalba labai tyliai.

Aš kurį laiką žvelgiu į savo draugą ir mąstau ką galėčiau jam pasakyti...

Manau, kad blogiausias dalykas, kurį galėjo padaryti... Jau padarė, pamelavo.

Suprasdamas mano nebylų atsakymą Džetas savo kaulėtais pirštais perbėga sau per plaukus ir nuleidžia akis vėl į matematikos vadovėlį.

-Dar pasimokinkim... Turim septynias minutes iki pamokos pradžios...- jis atsidūsta ir aš greitai palinksiu.

Labai liūdžiu neturėdama ką patarti savo geriausiam draugui.

Visas likusias pamokas prasidžiaugiu, kad visai neblogai sekėsi su matematikos testu. Pranešu Krisui, kad manęs nereikia parvežti namo, nes turiu keletą reikalų mieste. Reikia iš taisyklos paimti tėčio laikrodį, o tada dar nupirkti keletą produktų, nes tėtis turėjo pastarąsias naktines pamainas ir būdamas labai išsiblaškęs pamiršo, nors aš buvau parašiusi net sąrašą.

Laikrodį paimu visai visai prieš užsidarant taisyklai. Įmetu laikrodį iškart į nedidukę kuprinės kišenę ir galiausiai patraukiu lyg nedidelės parduotuvės, kuri vos keli šimtai metrų nuo mūsų namų.

Pasiėmusi reikalingus produktus eidama link kasos pamatau stovint nugara į mane Polą. Jis kalbasi telefonu ir rankoje laiko guminukų pakelį, aš prieinu arčiau geriausio draugo, bet negirdžiu ką jis kalba, o tuoj pat ir pokalbis užbaigiamas.

-Labas, Polai.- tariu garsiau, kad šis mane išgirstų. Jis atsisuka ir atrodo gerokai nustebęs. Pamatau, kad jo paakys mėlynas... tik kita pusė. Tie kvailiai Viserių broliai. -Girdėjau vakar susipykot su Krisu.- tariu, net pati nustembu ant kiek šaltu balsu.
Kas man negerai?

-Deli...- jis liūdnai šypteli. -Nesirūpink, viskas gerai.- Polas nerūpestingai trukteli pečiais ir nieko nesakęs nužingsniuoja į kitą skyrių. Jis ir vėl nuo manęs pabėgo.

Argi nešaunu?

Grįžusi padarau vakarienę, nes tėtis dirbo visą dieną, o grįžo labai nusikalęs ir vos pavalgęs nuėjo miegoti. Nors buvo dar tik septynių, aš šiek tiek padarius namų darbų taip pat nuėjau į lovą. Pažiūrėjau keletą vaizdo įrašų interneto, bet tai toliau daryti man neleido pradėjęs skambėti telefonas. Nustebau pamačiusi, kas skambina, bet nelaukusi atsiliepiau.

-Labas, Deli... Atleisk, kad tavęs vengiau, bet dabar norėčiau susitikti. Ar tu gali?- kai išgirdau Polo balsą mano širdis pradėjo spurdėti.

Neturėjau kito pasirinkimo, nes juk aš su juo net nenorėjau pyktis.

-Žinoma. Dabar?- Pasitikslinau, nes bijojau, kad ne taip supratau.

-Taip, taip dabar. Ateik į lauką už dešimties minučių.- pradėjau nekantrauti... Nebenorėjau su juo būti užsistačius ledo sieną tarp mūsų, tad šis susitikimas galėjo ją atitirpdyti.

-Gerai, ateisiu.