Prašau?

32

Pas Džetą prabūnu iki septynių, bet vėliau mane išprašo seselė pasakiusi, kad lankymo valandos baigiasi. Šiek tiek nenoriai išeinu. Juk neturiu pasirinkimo.

Grįžtu namo visa išalkusi. Tėčio nerandu, įdomu kur šis randasi.

Tėtis nieko nepagaminęs, nors ką normaliai pagaminsi kai viena ranka galima sakyti nevaldoma.

Susirangau ant sofos į pledą ir žiūrėdama kažkokį užsienietišką filmą valgau javainius.

Mano privačią ramybę sudrumsčia tuksenimas į duris. O jau maniau, kad prakeiktai pabūsiu ramiai viena be trukdžių.

Tingiai atsistoju ir palikusi javainius ant kavos stalelio nepatenkinta nueinu atidaryti medinių durų. Kažkodėl nujaučiu, kad svečias nesukels man gerų emocijų.

Atidarius duris suprantu, kad esu visiškai teisi. Už jų stovi Krisas. Susitaršę plaukai ir netvarkingi treningai išduoda apie tai, kad vaikinas kentė pagirias turbūt visą dieną.

Iš tiesų esu nustebusi vaikino vizitu.

-Tu viena? - vaikinas prikimusiu balsu manęs paklausia, o aš tik trumpai linkteliu nors esu daugiau nei truputį sutrikusi.

Aš pasitraukiu suprasdama, kad jis nori užeiti vidun. Tikrai beveik buvau įsitikinusi, kad galbūt daugiau mes su juo ir nebesikalbėsime.

Aš uždarau duris, kol jis nusispiria batus. Kaip vaikinas kamuotas pagirių vis tiek atrodo labai patraukliai. Jis mane nuseka į svetainę, o kai aš klesteliu ant sofos, Krisas įsitaiso šalia manęs.

Jaučiu, kad tarp mūsų tvyro įtampą, kurią už viską norėčiau nutraukti, bet šįkart rodos nutraukti visas mano kančias prisiruošia tamsiaplaukis:

-Atsiprašau už viską. - suraukiu antakius ir atsisėdu šonu, kad galėčiau matyti jo veidą.

-Ką turi omeny? Už ką? - verčiu vaikiną kalbėti, nors matau jog nelabai nori.

Keista, kad Krisas nepašaipus kaip visada.

-Vakar kėliau pavydo sceną prilupęs alkoholio kaip koks stuobrys. Manau, kad turėčiau atsiprašyti, juk pats tave mečiau... Velnias visai neatrodo, kad kalbėtome apie netikrą draugystę... -pavarto akis vaikinas, o aš kramtau lūpą. Jei taip ir toliau mano lūpa tuos bus kruvina.

-Man nesvarbu. - atsakau truputį drebančiu balsu, todėl nesu įsitikinusi ar jis patiki mano 'nesvarbu'. -Man tiesiog įdomu kodėl tu kėlei tą pavydą, tiksliai puolei, savo brolį, kad trauktų rankas. Tiesiog man įdomu... Juk dėlto ir prasidėjo mūsų netikri santykiai, kad aš ir Polas susieitume. - dabar Krisui nereikia žinoti, kad Polas nebėra man toks įdomus kaip ankščiau. Svarbiausia - gauti atsakymus. Sužinoti ar jis bent truputį kažką jaučia man, nes aš tikrai prakeiktai pradėjau į jį žiūrėti kaip ankščiau nežiūrėjau. O jei tik jis nebūtų nuėjęs su manimi į tą spintą dėl kvailų septynių minučių pragare.

Regis, pradedu pripažinti, kad šis nepatikimas vaikinas man patinka.

-Aš tiesiog nemėgstu dalintis kas nėra net mano. - pagaliau išgirstu atsakymą, kuris nuvilia mane.

-Aš nesu daiktas, Krisai. - tyliai pasakau, nes jei pasakyčiau garsiai turbūt apsiverkčiau.

Manau pats laikas man susiimti. Vaikinai nėra didžiausia pasaulio problema.

Bet tai visgi neišvengiama.

-Žinau, kad nesi. Supratau per porą mėnesių, kad nesi kvaila. Bet girtas aš būnu asilas. - jo rudos akys nuleistos į jo rankas.

Atrodo, kad jis nuoširdus, bet bijau jog jis tik vaidina, nes vis dar nesu įsitikinusi kokiu tikslu jis pasirodė mano namuose. Nejaugi dėlto, kad atsiprašytų. Aš labai abejoju, jam tai tikrai nebūdinga.

-Pastebėjau arba šiaip plepus. - pavartau akis prisiminus kai jis papasakojo apie Trevisą, bet abejoju ar tai buvo visa tiesa.

Jis trumpam sutrinka, bet nieko neklausia.

-Tai susitaikėt su Viltim? - degančia krūtine paklausiu to kas mane žudo jau antra diena. Aš iš ties nepatikiu, kad tikrai to paklausiau.

-Nežinau, ne. Ji paleistuvė. Sakė, kad manęs reikia. Kai pasakiau tau, kad viskas pamačiau ją vakarėly su asilu iš kitos klasės besiglamžančius, o paskui man pradėjo aiškint, kad tai nutiko netyčia ir panašiai. Po velnių ko jau ko, bet manęs visokios mergšės neapmaus. - mano skrandis apsiverčia, o aš jį stebiu šiek tiek sumišusi. Vaikinas įsiutęs.

-Tai tu gali apgaudinėt, bet šiaip kiti turi kaip šunys laukt tavo komandos? - net nežinau kaip mano liežuvis prie jo taip atsirišo.

Kriso akyse kažkas suspindi po mano žodžių.

-Panašiai, Deli, panašiai. - jo lūpose atsiranda pašaipi šypsena, kuri šiek tiek mane erzina, o akyse atrodo šokinėja kibirštėlės.

-Siaubas... Jeigu rimtai tai ko atėjai? Lažinuosi, kad atsiprašymas ne pagrindinė tavo viešnagės priežastis. - neatitraukiu žvilgsnio nuo jo taip stengdamasi suprasti jo kūno kalbą ir galbūt tikėdamasi jog tai man padės labiau jį perprasti.

-Man reikia dar savaitės, kad apsimestume, kad kartu. Tarkim buvo lengvas ginčas ir viskas. Man reikia to dėl šeimos... Prašau, Deli. - susierzinu.

Kas man iš to?

Kažkodėl man sunku jam atsakyti neigiamu atsakymu. Kodėl jis turi kažką tokio, kuris priverčia daryti tai ko noris jis?

-Krisai, bet Polas... - nepabaigiu ką noriu pasakyti, nes Krisas uždeda pirštą man ant lūpų taip priversdamas patylėti.

Įkvepiu giliai.

-Dėl jo seiliojais daugiau, nei metus. Pasiseiliok dar savaitę ir galėsi bėgti pas mano broliuką. - trumpai visa tai apmąstau.

Galbūt per paskutinę savaitę pagaliau išsiaiškinsiu jog galbūt man ir Krisui kažkas išeis ir į tai net nebus įkiśtas Polas.

-Gerai. Savaitė. - Krisas linkteli ir patraukia savo ranką toliau, bet vėliau lyg trumpai pamąstęs pakšteli man į lūpas ir atsistoja.

-Rytoj pietų važiuosime pas mano senelius. Tu irgi važiuosi. - vaikinas mirkteli, o aš išpučiu akis ir pašoku nuo sofos, o jis ramiai nuo stalo paėmęs javainį susigrūdžia į burną.

-Kaip suprast? Dabar manimi pasinaudojai! - suirztu.

Vaikinas žengia žingsnį link manęs, o aš tankiai mirksiu, bet nepajudu iš vietos. Jis delnais suima man pečius ir žvelgia tiesiai į akis.

-Jaučiu, kad tau visai patinka būti mano netikra mergina. - vaikinas pasilenkęs sumurma man į ausį, o aš vos neišeinu iš proto kai šiurpuliukai nueina kūnu.

Enjoy! ♡