Prašau?

28

Visą naktį nesudedu bluosto, nes mąstau apie Polą. Aš norėjau, kad jis man kažką jaustų daug daugiau, nei metus, bet kai jis pagaliau žengia žingsnį pirmyn aš išsigąstu, atstumiu jį, pabėgu ir palieku vargšą vaikiną vienut vienutėlį.

Kai laikrodis rodo pusę septynių girdžiu kaip tėtis vaikšto po namus, o aš turbūt ir nebeužmigsiu.

Vis dar laukiu kol Džeto mama mane informuos apie tai kaip laikosi mano geriausias draugas, tačiau kol kas - nieko.

Kaip suprantu tėtis, kol ranka bus gipse sėdės namie. Išlipu iš lovos šiek tiek tingiai, bet kito pasirinkimo neberandu. Nusimaudau, išsiplaunu dantis ir atrodo ne taip ir baisiai nors nemiegojus parą.

Žvilgteliu į telefoną ir vėl, bet vis dar nieko. Nerimauju. Labai.

Nueinu žemyn ir randu tėtį stengiantis pasidaryti pusryčius.

-Labas rytas. - šypteliu žengdama į virtuvę, o tėtis tik pasisveikina trumpam atsisukęs.

-Niekada nemaniau, kad taip sunku viską daryti viena ranka. - jis suirzęs sumurma, o aš tuo metu darausi mėtų arbatą.

-Naktį buvau išėjusi, manau turėjau tai pasakyti. - greitai išberiu sakinį, kad net nežinau ar tėtis spėjo sugaudyti ką aš pasakau.

Tėtis nustoja daręs ką darė ir dabar jaučiu jo žvilgsnį deginant man į šoną:

-Kur buvai?- girdžiu dabar jau, kad jis kažką kramto ir garsas juokingas, bet neprisiverčiu atsisukti į jį.

-Džetas paskambino ir pasakė, kad jį sumušė.. Turėjau eiti jam padėti. - aš maišau arbatą, nors to nereikia, bet tai šiek tiek nuima mano juntamą stresą.

-Kaip suprasti padėti? Ar ėjai viena? Kaip jis? Kodėl neprašei, kad aš pagelbėčiau? - dabar tėtis užberia mane klausimais kaip... įprastas besirūpinantis tėvas.

-Visų pirma padėti, turiu omenį jis buvo vienas, velnias žinas kaip sužalotas. - ištraukiu šaukštelį iš puodelio ir numetu ant stalo šiek tiek per stipriai. - Antra Polas ėjo kartu su manimi, nes viena nepasitikėjau eiti. -Atsisuku pagaliau į tėtį, o jis manęs susikaupęs klausosi. - Nežinau tiesą sakant, kai tik nuėjom ten... jis atrodė labai blogai, o vėliau mūsų pakviesta Džeto mama pasakė, kad viskas bus gerai, tik jie nežino kaip bus su galva, nes ši šiek tiek sutrenkta. Ką tavęs prašysi kai pats dabar su gipsu? Nedrįsau.

-Gerai, kad nėjai viena ir tikiuosi Džetui viskas gerai. Kai tik ką nors sužinosi pasakyk ir man, nes neramu.

Aš linkteliu sutikdama ir išgėrusi arbatą grįžtu į kambarį. Pamačiusi naują žinutę telefone apsidžiaugu, bet tada randu, kad tai žinutė iš Kriso.

Ar mes susipykę ar ne? Aš nesu įsitikinęs.

Atsidūstu ir perskaitau žinutę kelis kartus. Kramtau lūpą, nes vis prisimenu Polą, ar turėčiau jaustis kalta? Atsidūstu ir nutariu jog turiu sumaigyti atsakymą.

Manau, kad tai priklauso nuo tavęs, nes aš nejaučiau, kad tai rimtas ginčas.

Praeina nepilna minutė kai gaunu atsakymą. Jis bent greit atrašo.

Aš maniau, kad tu ant manęs pasiutai. Kartais bijau šokti tau į akis, nes dar apnuodysi vėliau.

Nusijuokiu. Kartais aš moku žmones priversti pasijusti kaltais, tačiau dažniausiai viduje aš kaip visada paprasčiausiai naivi tik mokanti apsimesti tuo kuo nėra, bet tai labai padeda.

Tai nešok. Yra reikalas kuriuo rašai, Krisai?

Noriu padėti telefoną ant naktinio staliuko, bet ir vėl greitai Krisas man atrašo.

Reikia rimtai pasikalbėti, Deli. Susitikim centre prie fontano?

Išsigąstu, kad jis žino apie tai, kad Polas mane pabučiavo, bet pradedu mąstyti apie tai, kad aš jam neatsakiau ir kaip pasiaiškinsiu. Vėliau susierzinu, kad iki centro eiti daugiau nei dvidešimt minučių, nors nuo mūsų namų tik keleta minučių.

Gerai, būsiu už pusvalandžio.

Kiek susinervinusi persirengiu į padorius rūbus. Apžvelgiu savo kambarį ir pagalvoju, kad reikės paklausti tėčio ar galėčiau jį atsinaujinti.

Išeinu per keletą minučių, tėtis žiūri Kastlą, tad aš tik atsisveikinu ir greitai dingstu iš namų.

Einu sparčiu žingsniu ir vis dar mąstau apie skirtingus pasiaiškinimus, bet juk mane pabučiavo Polas ir aš neturėčiau dėlto jaudintis.

Pagaliau gatvės pilnesnės mašinų, aukšti pastatai. Nors miesto centras netoli, retai čia lankausi, nes reikalingos vietos aplink mano gatvę. Tačiau man čia patinia, viskas atnaujinta. Prieš didelę kavinę atsisėdu ant fontano krašto. Aplink nemažai jaunimo, visi atostogauja.

-Labas. - išgirstu Kriso balsą ir pakeliu akis į vaikiną, kurio net nepamačiau artėjant.

Jis atrodo šiek tiek net nežinau... neįprastai. Blizga akys, lūpos paburkusios. Dabar ir vėl noriu arba jam trenkti arba savo galvą trenkti į fontano kraštą ir daugiau nebepakilti.

Jis ir vėl buvo arba su Viltim, arba su kokia pasileidėle. Bet greičiau su Viltim. Negaliu suprasti kodėl aš jos taip stipriai nevirškinu.

-Noriu pasikalbėti apie mūsų draugystę. - ties draugyste jis padaro kabutes. -Manau, turėtume mesti viską.

Sukandu dantis. Jis nežino apie bučinį. Aš supanikuoju kai jis pasako apie metimą, nes kaip norėčiau tai padaryti negaliu to leisti. Užmerkiu akis ir giliai įkvėpiu.

-Juk nebedaug liko. Kokios problemos,  Krisai? - aš supanikuoju ne dėlto, kad aš jam kažką jaučiu, bet bijau jog kai mes nutrauksim viską kas gal netikra, bet vis tiek... ir tapsim vėl du nepažįstami mokykloje, o ką jau kalbėti kai jis išvažiuos studijuoti.

Vaikinas persibraukia per savo vis dar paraudusias lūpas ir beveik esu įsitikinusi formuluoja ką dabar galėtų paskyti.

-Gerai nevyniosiu reikalų - noriu būti su Viltim ir vėl. - žiūriu į vaikiną buku žvilgsniu.

Ką?

Ir vėl trumpa, nes raśyta per telefoną, bet norėjau ir vėl naktibaldom dalį įmesti:D

Jaučiu reiks judėt link pabaigos istorijai?