Prašau?

30

Visa įniršus nueinu vidun į namą, bandau surasti Niką, kad šis parvežtų mane namo.

Dabar esu labai supykusi ant Kriso, o dėl Polo esu sutrikusi.

Suprantu, kad pati esu neapsisprendusi, o tai prie gero neveda. Vaikščiodama po namą pilną jaunimo nerandu Niko, bet atsitrenkiu į seniai sutiktą Feliksą.

Nuo jo šiek tiek taip pat dvelkia alkoholiu, kad man net nosį kutena.

-Deli! - vaikinas mane apdovanoja šypsena, o aš nenoriu pasirodyti nemaloni taip pat nusišypsau, bet šiuo metu joks bendravimas manęs nedomina.

Noriu namo, o rytoj aplankyti Džetą. Tik tiek.

-Sveikas, Feliksai.

-Kur vaikštai? - jis dešinėje rankoje laiko stiklinę, kuri yra pilna raudono skysčio. Šlykštu.

-Noriu susirasti Niką, kad jis parveštų mane namo. - nežvelgiu į savo pašnekovą, o klaidžioju akimis po patalpą vildamasi, kad reikalingas asmuo pasirodys.

-Nemačiau, o kodėl tavo vaikinas tavęs neparveža namo? - pašaipiai paklausia, kad mane net šiek tiek nupurto. Ar man atrodo, ar jis kažkaip tai iš manęs tyčiojasi?

-Jis prisigėręs... Nemanau, kad dabar galėtų mane parvežti. - pagaliau pamatau Niką įeinant į kambarį šnekant su vienu iš savo draugų.

-Nebijai jo palikti tam pačiame name, kur ir Viltis? - jis mane paerzina, o aš truputį susierzinu, bet puikiai to neparodau.

-Jis kaltas už savo veiksmus jei kas įvyks. -iškelta galva palieku tamsiaodį, nes nebeturiu noro su juo kalbėtis.

Patraukiu link Niko, bet tada pamatau koridoriuje besiginčijančius Polą ir Krisą. Išleidžiu panašų garsą į urzgimą ir labiausiai tikiuosi, kad Krisas nepaleis kumščių į darbą, nes iš pažiūros atrodo, kad nebe daug reikia iki to.

-Sveiki. - pasakau kuo garsiau, kad abu išgirstų. - Nemanot, kad būtų abiems laikas namo. - Polas nuleidžia akis į žemę, o Krisas žiūri į mane savo rudomis akimis nė kiek nesigėdindamas.

-Nesikišk. - gergždančiu balsu man per daug šiurkščiai atšauna Krisas ir aš negalėdama kitaip kaip visada įsižeidžiu.

-Jis teisus, Deli. - prabyla ir Polas, o aš įnirštu.

Palieku visiškai skirtingus brolius koridoriuje, o pati užlipu laiptais į nepažįstamų namų antrą aukštą. Žinau, tik kur randasi kambarys su balkonu. Nežinau, kur eiti dagiau, o pamenu man ten patiko. Man reikia ramybės nuo Viserių brolių.

Kambarys tvarkingas. Nelabai kreipiu į smulkmenas, tad atidarius duris įsmunku į balkoną. Įsitaisau ant krėslo ir susisuku į džemperį.

Žaidžiu telefonu, kol durų trinktelėjimas manęs neišgąsdina ir aš krūpteldama išmetu telefoną iš rankų.

-Šūdas! - nusikeikiu ir pro balkono duris išlenda Nikas.

-Ką čia veiki? - jau šiek tiek išsigąstu, kad vaikinas mane užsipuls jog landžioju po jo privačią erdvę, tačiau to iš jo nesulaukiu. Labiau jis tiesiog domisi kodėl aš kaip kokia atstumtoji slepiuosi jo namų balkone.

-Būnu viena? - draugiškai šypteliu, o mėlynakis kilsteli antakius.

-Nori, kad palaikyčiau tau kompaniją būti vienai? - aš tik linkteliu sutikdama ir vaikinas prisitraukia kitą krėslą arčiau manęs ir klesteli ant jo.

-Man įdomu kodėl aš tavęs niekada nemačiau girto? - pasidomiu man šiek tiek aktualiu klausimu, kurį jau buvau iškėlus, tačiau tik mintyse.

-Prieš daugiau, nei metus buvau apsinuodijęs alkoholiu. Vėliau porą mėnesių vasarą gydžiausi nuo alkoholizmo. Dabar nebegeriu. Žinai galima sakyti dar nepilnametis būdamas mečiau. Kodėl tu negeri? -manau, kad jis manęs paklausia tik iš mandagumo.

-Man tik septyniolika, nenorėčiau nuvilti savo tėčio.

Vaikinas linkteli. Tikrai nebūčiau pasakiusi, kad Nikas būtų ankščiau gėręs iki tiek, kad reikėjo gydytis. Kaip diena - taip naujiena.

-Aš niekada nebūčiau pagalvojęs, kad tu susidėsi su mano draugu. Turėjau daug variantų kas bus po Vilties, bet apie tave niekada nebuvau pagalvojęs. - kaip iš giedro dangaus šauna rudaplaukis.

Nuriju gumulą susidariusį gerklėje ir užverkiu akis į viršų:

-Tu manęs net nepažinojai. - nusijuokiu ir vaikinas linkteli, jo delnas atsiranda ant mano rankos ir tai mane sutrikdo.

-Gaila. - aš stebiu vaikiną sumišusi, bet nepatraukiu jo rankos.

Nikas pasilenkia ir pabučiuoja mane, bet dabar nemąstau apie kitus vaikinus ir atsakau į bučinį.

Mūsų bučinys persikelia į jo kambarį.

Mes pasiglamžom, bet kai vaikinas nori nuimti mano džemperį aš jį sustabdau.

-Čia ir baigiam. - tyliai sumurmu, bet negaliu prieštarauti tai man patinka.

-Tu tuo įsitikinusi? - Nikas palinkęs virš manęs paklausia ir man to pakanka.

Mes gulime ant jo lovos ant kurios net nežinau kada spėjome atsidurti. Jis patraukia mano tamsius plaukus man nuo veido.

Ir tada aš padarau didžiausią klaidą, dėl kurios žinau, kad gailėsiuosi.

Permiegu su savo netikro vaikino geriausiu draugu. Ir tai nėra didžiausia problema, Nikas ir Teri kažką pradėję, o ji mano draugė.

Vaikinas maunasi marškinėlius. Esu susigėdusi, kad Nikas man pirmas vaikinas. Rimtai, aš niekada nemaniau, kad pirmas vaikinas bus mažai pažįstamas, kuris man net nepatinka, bet prakeikta silpnumo akimirka.

Mano skruostai vis dar kaista dabar kai mes su Niku vienoje patalpoje.

-Prašau niekam nepasakok, man labai gėda. - tyliai murmu susiėmus už plaukų juos šiek tiek papešu.

Dabar jau mirštu iš gėdos ir nusivylimu savimi, kaip aš taip galėjau...

Maudžia papilvę ir aš vis dar neturiu kur dėti akių. Jaučiuosi išdavusi Krisą ir Teri. Dėl Kriso labai nesijaudinčiau, nes esu beveik įsitikinusi, kad vaikinas valdomas hormonų miega ne su viena, bet Teri kitas reikalas.

-Nesigėdink visiems būna pirmas kartas. Sutvarkysiu lovą. - jis man šypteli, bet nebežinau kaip su juo bendrauti. - Tai mūsų paslaptis ir aš puikiai suprantu, kad tai neturėjo įvykti. Nesuprantu kas pasidarė su manimi.

Skubiai atsisveikinu su vaikinu ir išlekiu pro duris ir sąžinės graužatis man tiesiog tėškia į veidą.

Nikas turbūt dabar galvos, kad su juo išdaviau geriausią jo draugą, argi ne šaunu?

Dabar nebedrįstu Niko ir prašyti, kad parvežtų namo. Net nebežinau kaip man reikės jam į akis pažiūrėti kai susitiksim...

Boom.