Prašau?

18

Visą naktį nesudėjau bluosto. Apmąsčiau visus pliusus ir minusus dėl Kriso buvimo mano netikru vaikinu. Kai daugiau galvoju apie tai labiau suprantu, kad visas šis reikalas yra tikra nesąmonė. Aš ir jis. Tai kvaila, bet man pradėjo patikti leisti laiką su juo. Man pasidarė įdomu pamatyti koks jis yra iš tiesų be tų kaukių, bet šiandien pradėjau bijoti, kad jis ir yra toks. Prakeiktas cinikas ir melagis.

Su tėčiu išvykome gerokai po vienuolikos, nes susivėlinome. Žinoma dėl manęs, nes buvau labai išsiblaškiusi dėl miego trūkumo, todėl vos išvažiavusi aš užmigau ir visą kelionę pramiegojau kartas nuo karto vos pramerkdama akis pažiūrėti kur mes randamės. Kelią žinojau mintinai, nors važiuojame pas senelius daugiausiai dukart per metus. Kelionė tęsėsi beveik keturias valandas, nes kelias iš ties tolimas. Deja, aš to net nepajutau, nes visąlaik taip ir prasnaudžiau. Tėtis prabudino mane kai jau buvome nediduke kieme.

Namas neseniai renovuotas, todėl atrodo gražiai. Raudonų plytų vienaukštis namas, aplink daug obelų. Už namo yra sodas, kur žinau yra senelės tvirtovė. Ten labai gražūs gėlynai su didele įvairove gėlių. Tėtis paima kelioninę tašę, kur tiek jo, tiek mano šiandienai ir rytojui daiktai.

Kadangi čia praleisime tik vieną naktį daug ko neprireikė. Mums nespėjus prieiti prie durų į lauką išlekia penkiasdešimt šešerių tamsiaplaukė moteris iki ausų išsišiepusi.

-Deli, Gabrieli.- Senelė, nors dar senele ją vadint vis dar palyginus anksti. Nė trupučio nepražilę plaukai, makiažas ir gana šiuolaikiški rūbai. Štai kokia mano senelė. Ji apkabina mane ir laiko glėbyje.

Taip pat apkabinu senelę, nes labai jos pasiilgau. Ji iš dalies man yra kaip mama, nes ji labiausiai ir padėjo mamai ir tėčiui su manimi kai tiems reikėjo lankyti mokyklą, o aš pasibeldžiau į šį pasaulį.

-Labas, mama.- kai ši patrakus moteris atsitraukia nuo manęs tuoj pat apkabina tėtį.

-Eime į vidų, mano džiaugsmai.- mes su tėčiu paklausome ir nusekame vidun. Viduje randame senelį, kuris atskuba taip pat apkabinti mane ir tėtį.

Senelis irgi tik metais vyresnis už senelę ir abu vis dar puikiai atrodo. Tobula pora. Jie mus palydi į svetainę ir aš net sucypiu iš išgąsčio kai man sušunka staigmena. Pamatau Džošą, devyniolikmetį savo pusbrolį, kurį taip pat be galo myliu. Taip pat čia pamatau tėčio seserį ir dėdę. Ak, taip.

Tortas padėtas ant didelio stalo ir mane aplinkiniai skatina užpūsti žvakutes.

Ar normalu, kad aš pati pamiršau, kad šiandien man pagaliau septyniolika? Užsidengiu veidą rankomis ir beveik verkiu iš laimėe, tikrai. Nueinu arčiau kur dega žvakutės ant torto ir gerai pagalvoju.

‚Noriu tik dviejų dalykų. Pirmas, kad mano tėtis būtų laimingas, o antra tegul Polas man jaučia kažką, prašau?‘ užpučiu žvakutes ir padėkoju už staigmeną. Kiekvienąkart jie kažką sugalvoja mane nustebinti, bet šįkart tikrai pamiršau savo gimtadienį per naktį.

Visi valgome tortą ir vėliau pažadu išpakuoti dovanas nuo senelių ir dėdės su teta. Galiausiai suaugę šnekasi, o mes su Džošu nueiname į lauką ir atsisėdame sode ant sūpynių.

-Negaliu patikėti, kad tau šešiolika. Atrodai kaip trylikos, Deli.- paerzina mane Džošas, o aš tik pavartau akis.

-Aš negaliu patikėti, kad prieš metus tu neturėjai proto taip pat ir dabar neturi.- jis nusijuokia.

-Jaučiuosi skaudinamas.- vaikinas vaidinamai susiima už širdies ir užmerkia akis lyg mirdamas. Aš įgnybiu jam į ranką ir šis greit atsigauna. Ilgai buvo miręs.

-Atleisk, bet aš tave moku teskaudinti.- šis pritardamas palinksi ir mes abu sukikename.-Pasiilgau tavęs, kvaily.- jam tai sukelia šypsena.

-Aš tavęs taip pat, snargle.- papučiu lūpas nesutikdamas ir rankas suneriu ant krūtinės.

Mes su Džošu pasikalbame apie tai kas per metus nutiko. Džošas būsimas informacinių technologijų genijus. Esu tuo įsitikinus. Nors nepasakytum, kad šis yra priklausomas nuo kompiuterį, bet jį tai valdo žiauriai. Džošas papasakoja, kad prieš kelis mėnesius išsiskyrė su mokyklos laikų mergina ir pripažįsta, kad pats kaip ir išdavė ją, bet nelabai gailisi. Aš nutyliu apie Krisą, nes tai tarp mūsų ilgai nesitęs ir nereikia į melą įtraukti ir savo pusbrolio.

Papasakoju, kad Eirė visai neseniai buvo pas mus ir šis daug prisijuokia. Jam vienąkart teko su ja susipažinti ir tą dieną jis padegė jos plaukus. Ir jis neblogai nusvilo. Jis to nenorėjo. Turbūt.

Vakare visi susėdame aplink stalą ir žaidžiame kortomis. Tai taip pat tradicija. Mes su Džošu sudarome sandorį, kad šie kiti šeimos nariai prakištų. Mes galima sakyti vis sunaikiname visus ir dalinamės pergalėmis tai aš, tai Džošas. Gerai, vienąkart netyčia laimėjo mano tėtis. Bet jam pasisekė.

-Labai džiaugiuosi, kad dabar Deli čia yra ir skaičiuoja septynioliktus metus. Neįsivaizduoju kaip būčiau save dabar kaltinus jei nebūtume su Deiviu priėmę Džesės.- senelė pradeda kalbėti mums pabaigus žaidimą, bet vis dar visiems sėdint kartu. Man suspaudžia širdį kai paminimas mamos vardas. Gaila, kad tavęs nepamenu, mamyte.

-Aš tau be galo dėkingas, mama.- tėtis atsistoja ir prieina prie savo mamos, apkabina ir dar tyliai kartą padėkoja.
Tada tėtis grįžta atgal į vietą.

-Aš dar nebaigiau, Gabrieli. Turiu tau dar kai ką pasakyti. Niekada turbūt to nesakiau, bet dabar labai noriu. Labai didžiuojuosi ir tavimi. Tu baigei studijas kaip vienišas tėtis, nusipirkai namą ir užauginai tokią nuostabią dukterį, o dar visai esi toks jaunas. Tau tik trisdešimt dveji, Gabrieliau. Tau manau būtų laikas susirasti moterį.- šįkart tėtis šiek tiek susigraudino pats ir mane akyse susikaupė ašaros taip pat. Kadangi tėtis sėdėjo šalia manęs aš jį apkabinau.

Dėkojau, už viską ir pasakiau, kad pritariu senelei. Galbūt kada dar turėsiu kokią mažą sesę ar brolį ir pagal mane tai būtų nuostabu. Jis negali gedėti visą amžinybę ir iššvaistyti likusią jaunystę, nes didžiąją dalį praleido su manimi. Ją visą skyrė man.

Visi aplink mus nieko nepasako, bet jaučiu, kad palaiko. Tai nuostabiausia nedidelė giminė kurią tik įmanoma turėti.

Labiausiai dėkoju savo tėčiui, kuris visada šalia. Nueinu vakare šįkart miegoti ramiai negalvodama apie jokius vaikinus, dėl ko esu labai laiminga.