Prašau?

23

Nueiname vidun į Viserių namus, vanilės kvapas kutena nosį. Kol kas tylu, nusiauname batus ir Krisas paima mano ranką. Kažkodėl aš vis beveik patikiu, kad Krisas nėra velnias, bet ženklai krenta vis kitokie.

Mes nueiname į virtuvę ir randame Kriso mamą traukiant pyragą iš orkaitės. Kodėl tai taip skaniai kvepia? Krisas atsikrenkščia, o aš į jį pažiūriu iš apačios... Negaliu pakęsti, kad esu tokia maža prieš visus.

Pagaliau namų šeimininkė mus pastebi ir maloniai nusišypso:

-Krisai, džiaugiuosi, kad atsivedei Deli. Deja, Polas kažkur pas draugus, tad mes būsime tik trise prie pietų stalo. – ši labai maloni, kad net šiek tiek bloga. Manau, kad ji ne kiek man per maloni, o savo nepastovių nuotaikų sūnui. –Eikit į valgomąjį. Aš tuoj ateisiu su maistu.

Noriu pasiūlyti pagalba, bet nespėju, nes Krisas greitai mane išsitempia iš virtuvės.

-Kodėl man ankščiau nepasakei, kad vyksim pas tavo mamą pietų? – paklausiu gan piktai kai mes apsisėdame prie plataus stalo erdviame valgomajame.

Noriu šiuo metu Krisą pakasti po velėna, nes jis viską daro ką pats nori ir į mane net neatsižvelgia. Kartais laikau tikrai jį draugų, o kartais nekenčiu jo.

-Labai skanu. Ačiū. – padėkoju kai baigiu lazaniją, o Klaudija pasiūlo dar obuolių pyrago, bet aš atsisakau.
Valgėme tyloje, todėl manau, kad jei norės kažko klausti, klaus po maisto ir tuo beveik neabejoju.

-Kiek laiko draugaujate, tai rimta? – kaip ir tikėjaus Kriso mama žvelgia į mus abu.

-Pusantro mėnesio. – už mane atsako Krisas, todėl aš tik nuleidusi akis žvelgiu į stalo paviršių.

-Tikiuosi nebus taip kaip su Viltim, o visgi su ja prabuvote kažkur trejus metus. – dar labiau nesusipatoginu išgirdusi ką pasakė Kriso mama.

-Mama! – pakelia balsą Krisas, o mane ačiū Dievui išgelbi mano skambintis telefonas, aš atsiprašau jų, o motina vis dar kažką ginčijasi su Krisu.

Išeinu į koridorių ir atsiliepiu matydama, kad skambina Teri.
-Labas, Deli. – girdžiu kažkokį ne kaip visada Teri balsą, ji kiek susierzinusi ar sutrikusi per telefoną negaliu to suprasti.

-Kažkas nutiko? – pradedu stovėdama viduryje koridoriaus kramtyti nagus, nes šiek tiek pradedu nervintis, nes girdžiu kylančią audrą valgomajame, o galbūt ir Teri kažkas nutiko.

-Galim susitikti? Neturiu su kuo pasikalbėti. – numanau, kad jai tikrai kažkas ne taip, todėl žinau, kad turiu jai pagelbėti ir juolab ištrūkti iš šių namų noriu.

-Aš dabar buvau pas Krisą pietų, bet čia jis dabar kivirčijasi su mama, todėl atsisveikinsiu ir geriau pasišalinsiu, leisiu jiems šeimos problemas spręsti patiems visgi ne mano reikalas. Už penkiolikos minučių parke, gerai? – viską išdėstau Teri, o ši tik pasako, kad jai tinka ir pasakius iki pasimatymo pabaigia pokalbį.

Kaip tik nurimsta balsai valgomajame, o aš šiek tiek bijau eiti ten, bet kelis kartus giliai įkvėpus ir iškvėpus pasirodau valgomajame ir pamatau tikrai šokiruojantį vaizdą.

Krisas ir Klaudija stovi apsikabinę, o jo motina apsiverkusi. Tyliu, nes nenoriu sugadinti ramios motinos ir sūnaus akimirkos, bet Kriso mama tada mane pastebi ir jie abu atsitraukiu. Krisas stovi kažkoks nesusipatoginęs, nejau šiam cinikui gėda, kad buvo apkabinęs savo paties mama?

-Atleiskit, bet turiu išeiti, iškilo reikalas. – Klaudija linkteli, o Krisas pasako, kad palydės mane.

-Kas ten buvo jums su mama? Susitaikėt ar atradot kompromisą? – paklausiu tyliai, o tada apsimovus batus mes abu su Krisu išeinam laukan.

-Panašiai, kur eini? – jis nesiruošia man aiškinti smulkmenų, todėl tik pavartau akis ir nutariu aš irgi jam labai nesiaiškinti.

-Nieko svarbaus. – greit atsakau.

-Tave palydėti namo? – Krisas stovi rankas sunėręs ties krūtine ir iš viršaus žvelgia į mane.

-Ne, Krisai, neinu namo. Iki. – trumpam atsakau ir apsisukus nueinu į skirtingą pusę link parko, nei yra mano namai.

Ilgai netrunku ir jau po gerų dešimt minučių iš tolo parke matau ant suoliuko sėdinčia Teri, kuri kažką naršo telefone. Labai retai Teri nori rimtai kalbėtis todėl lieku nustebinta dėl jos skambučio.

Prisėdu šalia merginos ant suoliuko ir ji tik dabar mane pastebi.

-Deli... – dabar suprantu, kad ji labiau pikta dėl kažko, o ne sutrikusi.

-Apie ką nori kalbėtis? – žvelgiu į tamsiaplaukę, mes iš dalies esam labai panašios išore, bet labai skirtingos vidumi.

-Apie Niką. Jis beprotis. – ši purto galvą visa įsitusi.

-O kas dėl Niko? – mane nervina, kad aš turiu viską klausti ir traukti už liežuvio, jei jau kalbamės galėtų viską iškart ir papasakoti.

-Įsivaizduoji, mes su juo net nedraugaujame rimtai, o jis pasiūlė man vasarą į reabilitaciją dėl alkoholio. Man šešiolika aš nesu alkoholikė, Deli. Aš tik išgeriu ir kartais surūkau kokią cigaretę. – susimąstau kai Teri išberia žodžius lyg žirnius
.
Jeigu rimtai visai pritarčiau Niko pasiūlymui Teri. Ji galbūt tik šešiolikametė, bet geria labai dažnai ir esu įsitikinusi, kad ji nuo to priklausoma... Ir tai mane rimtai gąsdina, kad ji alkoholio nesietų su savo tolimesniu gyvenimu.

-Jeigu rimtai manau Niko pasiūlymas geras... – draugė mane stebi išpūtusi akis lyg aš dabar būčiau kokia priešė. – Tu net sėdi su pagiriomis pamokose, o kaip sakei tau šešiolika. Aš vietoj tavęs neskubėčiau teisti Niko pasiūlymo ir to atmesti. Gerai pagalvok, Teri. – bandau nusišypsoti, bet manau dabar tam visiškai ne metas.

Teri matau kaip žaidžia su savo pirštais ir tyli, manau svarsto apie tai ką pasakiau. Jeigu rimtai aš tik noriu gero, o tai, kad Nikas net dėlto su ja kalbėjosi jį labai gerbiu, nes reikia, kad kažkas jai pagelbėtų, rimtai.

-Gal tu ir teisi... Nepriimsiu pasiūlymo, bet ir neatsisakysiu. Nikas norėjo tik gero apie tai kalbėdamas... – Teri atsidūsta ir pirštais perbėga sau per trumpučius juodos spalvos plaukus.

Aš linkteliu padrąsindama ją ir mes apsikabiname. Ir prisiminus tai, kad vienu momentu jau nebelaikiau beveik jos draugei pradedu keikti save. Ji vienas iš nuostabiausių žmonių, kad ir kiek trūkumų turėtų ji, Teri ir yra geriausia mano draugė.