Prašau?

34

-Na, o kiek jūs laiko kartu? - maloniai pasidomi moteriškė kai mums atsisėdus padeda lėkštę su šololadiniais sausainiais.

Tobula senelė.

-Du mėnesiai kažkur. - tingiai atsiliepia Krisas už mane sėdėdamas ant minkšto krėslo.

-Nagi, berniuk! Ne tavęs dabar klausiu. - pamojuoja jam prieš veidą pirštu senelė visa nepatenkinta. -Dabar kalbu su šia jauna mergaite, o tu šiukšt, tylėk! - mirkteli akį man žilaplaukė ir prisėda šalia manęs. -Pala, o gal arbatos užkaisiu! - stojasi, bet aš greit užprotestuoju atsisakydama, tad senolė atsisėda atgal. - Ar geras tau mano anūkas?

Pažvelgiu į Krisą ir suprantu, kad jis prašo iš manęs užtarimo, nors mes neturėjom labai artimų akimirkų jis man kol kas nieko blogo nepadarė, todėl galiu pasakyti kokį gerą žodį.

-Jis gan malonus, bet su savo charakteriu. - meluoju ir neraudonuoju kaip sakant, bet juk iš dalies tai ir yra tiesa?

-Dabar tai jis tikras auksas. - moteris papurto savo žilą galvą lyg pasibaisėdama praeitimi. -Kai jam tebuvo keturiolika jis man abu virtuvės langus išdaužė jau maniau banditas užaugs... - atsidūsta. - O kai šešiolikos pasidarė tatuiruotę ant sprando maniau, kad reiks pasiūlyti ir ant užpakalio pasidaryti... - nusikvatoja moteris, kas ir man iššaukia juoko banga, kuri neleidžia net plaučius pripildyti oro.

Viena akimi pažvelgiu į Krisą ir esu beveik įsitikinusi jog šis beveik gailisi čia mane atsivežęs.

-Močiut, gal gana? - vaikinas sudejuoja, o moteris tik pažiūri žvilgsniu, kuris nutildo vaikiną, o jis iš nevilties pasiima sausainį ir susigrūdžia į burną.

Mintyse susijuokiu. Turbūt vienintelė moteris suvaldanti jį ir yra senelė.

-Bet žiūrėk jau baigia mokykla pyplys ir dar susirado padoria merginą. Buvo prieš metus atsivežęs kitą, bet ta tai pasileidelė... Įsivaizduoji, prisigėrė su mūsų alkoholiu... siaubas. - moteris pašnairuoja į vaikiną lyg parodydama, kad buvo juo nusivylusi. -Tikiuosi, kad tu negeri? - manau, kad ši yra rimčiau net už melo detektorių.

-Grįžom! - koridoriaus durys staigiai atsidaro ir pasigirsta Klaudijos balsas.

-Padėkit pirkinius virtuvėje ir ateikite! -jiems atgal atrėkia močiutė, kad aš tiesą sakant turiu klausimą: kiek decibelų ji išrėkia.

-Tai kur baigėm? - mąsto ši, bet tarpduryje pasirodo Kriso tėtis, o šalia labai panašus vyriškis tik, kad pražilęs.

Jis mane nepatikliai nužvelgia kaip kokią įsibrovėlę. Turbūt nebūsiu taip gerai priimta kaip iš Danos pusės. Bet juk tai nesvarbu... Krisas ir aš tik trumpam žaidžiam 'namus' ir vėl.

Klaudija tuoj pat tuoj pasirodo, bet žengia pro vyrus gilyn į patalpą. Vyrai taip pat paseka jos pavyzdžiu.

-Labas, tu turbūt Kriso mergina. - pražilęs vyriškis prieina prie manęs, todėl esu priversta būti mandagi ir atsistoti. Galbūt jis ir nėra toks blogas. - Aš Fredas. - jis ištiesia man ranką ir aš nedrąsiai jį papurtau.

-Deli.

Esu nustebusi, kad seneliai tokie malonūs. Ta prasme, kodėl Krisas toks velnias? Nebent į kažkurį iš tėvų atsigimė.

Tada dar keliolika minučių visi kalbasi, jaučiu įtampa tarp Kriso tėvų, bet seneliai rodos to nejaučia. Matau, kad Krisas sėdi nusiminęs.

Kai Dana ir Klaudija nueina paruošti stalą, man pasiūlius pagalbos atsisako. Todėl, kol senelis ir tėtis nueina parūkyt nueinu arčiau Kriso. Jis dabar savo telefone ir net nepastebi, kad mes vieni. Stoviu už nugaros ir pamatau vienintelę žinutę, kuri verčia mano širdį dužti, tačiau aš dėl kvailo vaikino nedaužysiu savo širdies.

Šiandien vakare būsiu viena galbūt atvyksi? Pasismaginsime.

O jis sumaigęs paprastą apsakymą.

Gerai, vakare atvyksiu.

O tas šunsnukis sakė, kad Viltis jau užmiršta. Išplėšiu iš vaikino telefoną, kad jis net nesureaguoja.

-Ką darai?! - Krisas suriaumoja pakildamas iš savo vietos.

-Tu tikrai nežaisi dabar dvigubo žaidimo! - pamosikuoju telefonu jam prieš veidą.

-Deli, atiduok telefoną, kol dar labiau nesupykau. - jis žvelgia į mane taip piktai, kad net truputį esu išmužta iš vėžių.

Giliai įkvepiu, kad suvaldyčiau manyje augančia baimę.

-Aš irgi moku pykti. - atsakau kuo šalčiau, tačiau nežinau kaip iš šono tai nuskamba. - Nenervink manęs žaisdamas žadimą savąjai naudai. - suraukusi antakius žvelgiu į vaikiną.

-Tu tokia pat kaip ir Viltis, ir kaip aš. - jis sarkastiškai nusijuokia.

Aš užspringstu oru ir žvelgiu į jį.

-Ką tu šneki? - įniršusi patraukiu telefoną kai jis nori ir vėl atimti.

-Žinau, kad miegojai su Niku. - vaikinas su pašaipia šypsena veide žiūri į mane, o mano kūnas apmiršta.

Dieve, padėk.

Turbūt pati trumpiausia dalis iš visų, bet eh.

Enjoy, lavs.