Prašau?

5

Šeštadienį dieną praleidau su Džetu ir Saulėlydžio sagos serijomis... Mes visas filmo dalis matę kokią dešimt kartų, bet mums negana.
Vakare kai Džetas išėjo likau tik aš ir tėtis.

Tai buvo tikrų tikriausias vyro idealas man, jis jau dvylika metų vienišas tėtis... Ir jis neieško jokios moters... Pagal jį: jeigu susilauki vaiko tai jau amžina... Ir kitos nereikia, net ir tai kai esi našlys.

Tėtis traumatologas... Ir dažnai budi naktimis, todėl gana naktimis lieku viena.

„O atsimeni kaip susipažinai su mama?" Paklausiau kai tėtis pjaustė daržoves... Jis iš pradžių sustingo, bet tada atsiduso.

-Tu žinai, kad kai mes.. sužinojom, kad tavo mama laukiasi mums abiems buvo po penkiolika... Tai buvo šokas... Mes buvom dar jaunesni, nei tu...- atsimenu viską kai tėtis pasakojo. Mamos nebepamenu, tačiau sakė jie labai buvo įsimylėję ir ji mirė vos dvidešimt.

-Tau trisdešimt dveji... Galėtum daug ką nuveikt, tėti. Praėjo dvylika metų.- atsidusau, o mačiau kaip tėtis sunkiai kvėpuoja, jam vis dar skaudu... Va, čia tai meilė.

Kai mamos tėvai sužinojo jog ji laukiasi... Pasakė pasidaryti abortą, arba dingti iš namų, tai seneliai iš tėčio pusės pasiiėmė nėščią savo sūnaus penkiolikmetę merginą į savo namus... Tai buvo, oho. Ir tai leido suprasti kokie seneliai yra geri.
Mamos tėvų taip ir neteko pažinti, bet... Tėčio tėvai yra patys nuostabiausi žmonės pasaulyje.

Dar šiek tiek tėtis pasidalino prisiminimais apie mamą ir pavakarieniavę nuėjome miegoti.

Vis dar nieko buvo iš Kriso, kas mane erzino, o su Polu, net nebandžiau susisiekti. Aš nesuprantu, ko jis kišasi... Ir jis net nežino, kad visa tai darau dėl jo, kad jis pavydėtų... Ir parodytų jausmus.

Sekmadienį iš pat ryto gavau pagaliau žinutę iš savo netikro vaikino, kuris parašė, kad mes susitiktume.

Po pietų aš jau sėdėjau parke ant suoliuko ir laukiau jo... Ar gi ne merginos turėtų vėluoti? Regis Krisas... Išskirtinis.

Pamačiau jį sparčiu žingsniu artėjant. Susivėlę plaukai... Jis prie manęs prisistatė per keliolika sekundžių.

-Labas, Deli.- vaikinas klestelėjo šalia manęs ir tik atsisukus pamačiau jo visą kaklą nusėtą meilės žymėm. Dabar jau supratau ko jis čia.

-Norėjau pakalbėti... Apie mano... mūsų planą.- aš susiraukiau.

-Matau, kad buvai su Viltim... Bet nesitikėk... Aš nebūsiu kvailės vietoj. Ir pridedu vieną sąlygą prie susitarimo, negali būti su kitom, nes Polas po velnių sakė, kad pas kitas išvažiavai... Ir mūsų susitarimas ne tik tam, kada tau gerai... Tad net negalvok... nutraukti mūsų susitarimo, Krisai.- sušnypščiau ir jis, net pakėlė akis į mane.

-Iš kus tai kyla? Kaip iš tokios mažos...- jis žvelgė į mane... visai kitaip, nei tada kai susitarėm.

-Man nerūpi ką pasakysi Vilčiai, bet jei duosiesi su visom... Geriau duokis su tom, kurios nepažįsta, nei manęs, nei tavęs... Ir nežinos, kad mes lyg ir būsim kartu.- žiūrėjau į jį... Žiūrėjau kiek galėjau drąsiau. Aš esu pasiruošusi jį priversti laikytis susitarimo.

-Po velnių... Gerai... Čia su Viltim gavosi netyčia.- užmerkiau akis ir užverčiau galvą į viršų, kad nusiraminčiau... Suskaičiavau iki dešimties ir pažiūrėjau į jį.

-Gal tu esi velnias... Bet aš viduje esu šėtonas... Mes abu vienodi priešininkai... Kad aš dažnai to neparodau, nereiškia, kad aš esu labai silpna.- Krisai Viseri, turėk tai galvoje.

-Dieve šventas... Ką padarei mažajai Deli?- jis nusijuokė ir ranką permetė man per pečius ir nosį įvėlė į plaukus. Tai buvo visai malonu.

Aš puikiai galiu vaidinti tai kuo nesu... Iš tiesų aš nesu jam lygi priešininkė... Aš esu visiškai nelygi jam... Aš esu labai lengvai pažeidžiama, bet to niekam nereikia žinoti, net man pačiai.

-Ką galvoji veikti po mokslų?- paklausiau, net nepagalvodama.

-Ką? Kodėl klausi?- jis susinepatogino.

-Na, mes vien nešnekėsim apie nieką... Galėtume pažint vienas kitą... Prisimint senus laikus.- pasakiau apie senus laikus specialiai, žinojau, kad jis tai prikišo tik juokais... Ir aš žinau, kad ankščiau ar vėliau sužinosiu... Sužinosiu, ko jis nori iš tiesų.

-Tu teisi... Senasis šešetas.- jis sumurmėjo. -Aš stosiu į muzikos Akademiją... Bostone.

-Meno? Ar tu turi užslėptą talentą... Menininkas esi?- patraukiau Krisą už danties.

-Na, gal už kokių dešimties metų būsiu roko muzikantas, o jei nepasiseks... Tada popso.- nusijuokiau ir jis toliau pirštais bėgiojo per mano plaukus. -O ką tu mąstai?

Aš dabar labiau... Buvau įstrigus savo mintyse. Ar jis gerai dainuoja? Gal kažkuo ir groja?

-Aš nežinau... Man dar tik šešiolika. Turiu dvejus metus ir dar šių šiek tiek... Kažką sumąstysiu."- truktelėjau pečiais ir atsistojau.

-Man laikas. Iki pasimatymo, vaikine.- mirktelėjau ir jis tik šyptelėjo pusę lūpų man, kilstelėjo ranką taip atsisveikindamas.

Pirmadienį pavalgius pusryčius nustebau gavus žinutę iš Kriso, kad jis mane paims ir man nereiks eiti pėkščiomis... Tad sutaupysiu kokią penkiolika minučių.

Be penkiolikos devintą Krisas jau stovėjo prie mano namų su savo sportiniu automobiliu, aš užrakinusi duris nuėjau ir atsisėdau šalia.

-Kaip čia suprasti?- paklausiau jo ir jis mane pabučiavo į lūpas.

-Aš irgi čia.- sumurmėjo iš galo Polas... Ir dabar supratau.

-Kam mano merginai eiti pėkščiomis... Kai mes galima nuvežti tave.- Krisas padėjo delną ant mano kelio.

-Tai per tris dienas jūs pradėjot draugauti?- paklausė Polas ir vėl ir aš užmerkiau akis įkvėpdama.

-O ko ne, brolyti? Deli tokia karšta... Ačiū Dievui, kad man davė septynias minutes pragare su ja pabūti...- Krisas pažvelgė į mane ir nusišypsojo ir aš šyptelėjau jam atgal.

Polui tai nepatiko ir aš nežinau ar tai gerai... Ar nelabai.