Prašau?

15

Aš turbūt niekada nesuprasiu Kriso. Nesuprasiu jo elgesio.

-Tai kur vyksim?- tamsiaplaukis paklausė sėsdamasis prie vairo, o aš įsitaisiau šalia jo.

-Nežinau, tiesiog nenorėjau būti namie namuose su Eire.- liūdnai šypteliu, kramtau lūpą iš įpročio.
-Eirė yra pasileidusi ir įkyri.- Krisas ramiai pasakė ir užvedė mašina, tuoj mes palikome jo namus.

Tikiuosi jo mama nepalaikys manęs kokia pasileidėle. Net nežinau ką ji manė apie Viltį, o ji draugavo ilgą laiko tarpą.

-Aš dar nieko nevalgiau šiandien, vykstam pavalgyt.- Krisas pasako ir aš taip pat prisimenu jog nieko nevalgiau, bet nesureikšminu. –Vakar girdėjai ką siūlė tavo pusseserė. – jis net manęs neklausia, o konstatuoja faktą. Aš bijau kaip Krisas viską supranta, žino. Lyg koks prakeiktas ekstrasensas.

-M, ne. Girdėjau tik kai tu pasakei, kad ji tavęs nedomina. Daugiau nieko.- melavau, bet kartais melas yra vienintelis išsigelbėjimas.

Krisas nieko nesakė, bet esu įsitikinusi jog nelabai patikėjo, bet tegul galvoja ką nori. Neilgai trukus mes atvažiuojame į Mak Donoldą.

Nueiname į vidų, aš užsisakau tik kokteilį, o Krisas mėsainį, skrudintų bulvyčių ir dvigubą kolos.

Atsisėda prie vieno iš stalų prie lango ir laukiame savo užsakymo.

-Tu graži, neklausyk ką kiti sako. Tu esi tikrai graži, Deli.- nustembu tai išgirdus iš Kriso, pažiūriu į jį. Beveik po akimi nebėra mėlynės. Jo ryškios akys į mane žvelgia visai kitokios, nei įprastai. Rodos jokio melo neįmatau ir net širdis sušyla.

Visą dieną taip ir praleidžiu su Krisu. Daugiausiai laiko prabūname miesto centre sėdėdami ant neveikiančio fontano krašto ir kalbėdamiesi.

Daugiausiai prakalbame apie vaikystę.

-Aš visada tave rinkdavausi kaip žmoną kai būdavo mūsų vestuvės.- pradedu juoktis prisiminus kaip mes žaisdavome įsivaizduojamas vestuves ir visada aš būdavau Kriso nuotaka.

-Turbūt tau patikau būdama kokių devynerių.- baksteliu jam į petį ir jis į man pašnairuoja, bet žinau jog nepyksta.

-Gali būti nebepamenu. Bet tu buvai mano mėgstamiausia.- pavartau akis ir užsikeliu kojas ant fontano krašto taip pat.

-Aš nepamenu savo mėgstamiausių ir ne.- papurtau galvą ir jis daugiau nieko nesako. Pradeda savo telefone kažką daryti, bet tada suprantu, kad jis mane fotografuoja.- Ar tu visai išprotėjai?- užprotestuoju, rankomis užsidengiu veidą ir esu įsitikinusi jog per vėlu.

-Mano mergina turi būti ant mano telefono užrakinimo.- pažiūriu į jo telefoną ir ten mano nuotrauka, kur aš neatrodau labai patraukliai. Tiksliau siaubingai.

-Ištrink.- pradedu Krisui zysti, bet jo tai neveikia. Jis atima mano telefoną, bet supratęs, kad mano telefonas su užraktu ištiesia jį man, kad atrakinčiau. Atsidūstu ir tai padarau.

Jis nusifotografuoja iš antro karto ir uždeda man ant užrakto atgavus telefoną dar labiau supykstu, nes jis atrodo kaip prakeiktas modelis, o aš ten kaip kokia benamė baidyklė.

-Kodėl tu gali būti patrauklus ir nusifotografuoti pats, o mano nuotrauka panaudoji pagauta netikėtu momentu.- nepatenkinta burbu, bet tai Krisui kelia tik šypsena.

Ot, velnias.

-Tu atrodai gera tik save nuverti. Visos jūs tokios.- aš suneriu rankas ties krūtine ir parodau jam liežuvį, pasiduodu ir nebesiginčiju.

Kai mane Krisas parveža būna pusė septynių. Norėčiau jį visai pakviesti vidun, nes žinau, kad jis ir vėl išalkęs, bet nežinau ar gerai, nes viduje yra Eirė.

Man nereikia nė kviesti, nes Krisas galima sakyti pats save pakviečia:

-Galiu užeiti? Tavo tėtis kietas.- susivaldau nesudejavus iš nepasitenkinimo ir linkteliu. Šis šypteli ir išlipa, aš kiek palūkuriuoju keletą sekundžių ir taip pat išlipu.

Nors tai mano namai iki rytoj vakaro nelabai noriu vestis Krisą į savo namus, nes Klara užmes ką nors, kad Krisas per geras man. Aš esu beveik įsitikinusi ir šis mano netikras vaikinas gali manau lengvai iš manęs pasityčioti.

Įeinu pro duris kartu su Krisu ir mes nusimauname batus, nueiname į virtuvę ir ant baro kėdžių randame sėdint tėtį, Eirę ir Klarą. Jie mus jau pastebėję.

-Deli, nelabai gražu, kad tu palikai Eirę vieną šiandien ir ši turėjo sėdėti namuose viena.- noriu trenkti galvą į kokį kietą paviršių, bet susivaldau.

-Mums laiko reikėjo dviese.- už mane atsako Krisas. Kartais jis lyg koks gelbėtojas gelbsti mane iš situacijų, kur žodžių jau nebeturiu.

-O tu kas?- Klara žiūri į Krisą taip lyg nesuprastų ką jis su manimi daro kartu. Ar taip atrodo sunku mus kartu matyti?

-Krisas.- šis trukteli pečiais ir tėtis mano pasiūlo mums prisijungti prie vakarienės ir Krisas sutinka. Mes prisėdame ir matau kaip Klara su Eire susidairo. Manau, kad ji dabar supranta, kad Krisą yra išsižiūrėjusi jos dukra ir dabar manęs jos nekenčia dar labiau.

-Aš Klara.- ji jam šypteli, o jam matau, kad vienodai šviečia. Neįsivaizduoju kodėl Krisas toks geras pastaras porą dienų. Šis jai linkteli ir prisėda šalia tėčio. Aš atsisakau vakarienės, nors Krisas sako, kad nevalgiau nuo ryto, bet niekaip neprikalbina valgyti.

Užsikaičiu arbatos, kol Klara kažką kalbasi su Eire, o tėtis su Krisu.

Suprantu, kad Krisas iš ties patinka tėčiui ir kai mes ‚išsiskirsime‘ manau tėčiui bus šiek tiek liūdna taip pat. Nes jis su juo kalbasi antrą dieną, o jau kalbos jiems apstu.

Pavalgęs Krisas atsisveikina su tėčiu ir aš jį palydžiu.

-Tai įsiprašei čia, kad pavalgytum ir pataikautum mano tėčiui?- paerzinu Krisą, o šis tik šypteli pusę lūpų.

-Arba norėjau pabūti pas tave ir tavo tėtį, nes čia pasijaučiau vakar labiau šeimoj, nes būdamas namie per pastaruosius kelerius metus.- Krisas sušnabždėjo man į ausį, o man net suspaudė širdį po tokio jo pasakymo.

-Atleisk, kad traukiu per dantį.- patempiu lūpą lyg atsiprašydama, o jis mane apkabina ir pabučiuoja.

Šįkart negrubiai, o lėtai ir švelniai.
Ir tai turbūt vienintelis bučinys iš jo sulauktas toks... ne jo būdui, bet man patiko ir taip. Krisas išeina ir aš atsipučiu. Rytoj paskutinė diena kai šios dvi raganos bus mūsų namuose ir tada vėl laisvė, nebereiks varžytis savo pačios namuose dėl šių dviejų.