Prašau?

19

Sekmadienio rytą pavalgome įprastus pusryčius, kuriuos gamina senelis nors tai paprasčiausi vafliai, tačiau tokia senelio tradicija ir aš tai dievinu. Pusdienį praleidžiame vis dar kartu, tada išvyksta Džošas su tėvais, o už valandėlės ir mes. Turiu tradiciją visada būdama pas senelius nesinaudoti telefonu, o visą laiką atiduoti artimiesiems.

Grįžtam visai į pavakarę, o vakarienę pagaminame gerokai po devynių, todėl abu išvargę po kelionės iškart nueinam miegoti. Rytoj laukia mokykla, dabar ir vėl prisimenu visas vaikinų problemas. Krisą ir Polą.
Atsikeliu ryte labai žvali, tėtis jau nuo labai ankstaus ryto dirba, nes ir taip turėjo keletą laisvų dienų. Prisimenu telefoną ir nuskubu jį įkrauti, tačiau ignoruoju visas žinutes ir keletą praleistų skambučių nuo Kriso ir iškart viską ištrinu, padėkoju visiems kas pasveikino mane su gimtadieniu ir atrašau Džetui.

Šįkart žinau, kad Krisas mane tikrai nepaims į mokyklą išsiruošiu ankščiau ir dešimt minučių iki skambučio jau einu niūriu koridoriumi iki spintelių jau iš tolo pamatau panikuojančius Teri, Polą ir Džetą. Nusišypsau ir prisimenu kaip per vakarėlį penktadienį buvau apleidusi Teri, man suspaudžia širdį ir pradeda graužti sąžinė, man artėjant prie draugų pamatau Teri šaukiant kažką panašaus ant vaikinų į ‚ji ateina, idiotai‘ ir aš pradedu kikenti.

-Deli, su gimtadieniu.- vos nesusigraudinu kai pamatau draugus stovint visus tris prieš mane ir viduryje stovintis Polas laiko keksiuką, kuriame įsmeigta žvakutė. –Nagi greit pūsk.- jie ir vėl sutartinai sušunka ir aš negaliu save priversti nesišypsoti.

Užpučiu žvakutę ir tyliai mintyse pasakau tokį pat norą, kurį sugalvojau kai mane sveikino senelių namuose. Jie man įteikia po skirtingą nedidelę dėžutę, aš padėkoju.

Tada dar apsikabinam ir pamatau už draugų nugarų ateinantį Krisą, kuris neatrodo patenkintas. Jis skuba link mūsų lyg koks beprotis.

-Kodėl tu man neatsakei visą savaitgalį?!- šis prasibrovęs pro mano draugus užsipuolą mane ir aš net išsigąstu jo balso tono. Matau jo tamsias akis ir mane tai gąsdina.

-Mes būdami jos draugai žinome, kad Deli savaitgalį leido pas senelius ir šventė gimtadienį.- Polas užtikrintai pasako už Kriso ir mano netikro vaikino akys iškart vėl prašviesėja.

-Tavo gimtadienis buvo?- tiesa, juk jis nežino kada net mano gimtadienis, kažkada žinojo.

-Keista, kad tu nežinai, kada tavo merginos gimtadienis.- Teri pasako labai jau nepatenkinta, o aš visa pikta žiūriu į Krisą, bet ne dėlto, kad jis nežino kada mano gimtadienis, nes jis neprivalo, bet dėlto, kad penktadienį buvo su Viltim ir nežinau ką jie veikė.

Nuskamba skambutis, kuris mane išgelbsti. Palieku visas dovanas spintelėje. Mano keksiuką sukerta Polas su Džetu per pietų pertrauką.
Sėdime prie stalo kartu visi keturi kaip įprastai. Kriso nesutikau, tiksliau jis sekė mane ir turbūt norėjo pasikalbėti, bet aš nubėgau į merginų tualetą ir visą pertrauką pratūnojau ten, kad tik netektų su juo kalbėtis. Jaučiu kaip elgiuosi vaikiškai, bet neįstengiu kitaip. Aš ant jo labai siuntu.

Po pamokų net Kriso mašinos nebematau aikštelėj, o ir Vilties nemačiau gal ir gerai, nes net jos veido negaliu pakęsti. Ji man veikia kaip energetinė vampyrė.

Namo grįžtu kartu su Polu. Šis man padeda su matematika, nes Džetas pasako negalintis šiandien. Kai jis nemato aš vis spoksau, į jo patrauklius bruožus. Akiniai jam velniškai tinka ir aš ne kiek klausau kaip jis man aiškina tema, bet seiliojuos netiesiogine žodžio prasme dėl šio vaikino.

-Manau tau Krisas netinkamas.- pagaliau kai baigiame su matematika pradeda Polas, o aš tyliu. Žiūriu į savo rankas ir neturiu ką pasakyti. Jis amžinai tai kartoja, tačiau aš ir pati tai žinau. Krisas mane skaudintų jei iš ties jam jausčiau kažką, bet Polas neįsivaizduoja, kad aš iki ausų jį įsižiūrėjus. Ir pastebiu, kad dauguma tai mato, bet jis?