Prašau?

37

Šią dalį skiriu Office_sadness 'eik rašyti dalį' (:D geras spurtas, lav jū ♡

-Negaliu patikėti, kad pagaliau rytoj keliausiu namo! - visas laimingas Džetas valgo sūrelį.

Negaliu patikėti, kad taip greitai praėjo savaitė. Dėl Kriso niekas nepasikeitė. Šiandien kaip ir baigėsi mūsų savaitė, o praeitą savaitę pakankamai mielai bendravom, kad man net keista...Bet jaučiu nerimą, nes rytoj pasiryžusi esu garsiai pasakyti viską ką jam jaučiu.

Viskas prasidėjo ties Polu, o baigėsi ties Krisu. Turiu sudėti visus taškus ant i.

-Man jau tavęs trūksta, ligoni. - šypteliu išsitraukdama telefoną ir patikrindama ar nėra jokios žinutės iš tėčio.

Nežinau ar jis supranta, bet pastarąją savaitę skiria man labai mažai laiko. Net neturiu laiko su juo pasikalbėti apie naująją draugę.

Palatos durys atsidaro ir vidun įslenka ne kas kitas, bet Feliksas.

Mano antakiai pakyla, o Feliksas pasimeta pamatęs mane.

-Oi, ne čia pataikiau. - prabyla šiek tiek gergždančiu balsu, jau sukasi dingti, bet pastebiu ir Džetą sumišusį.

-Greit ateik čia! -sulaikau vaikiną nuo palatos palikimo kas jį nustebina ir jis nedrąsiai atsisuka.

-Tai Džetas tavo giminaitis, kurį lankai?-įžuliai pasiteirauju.

Dabar žinau, kodėl tąkart Feliksas čia nuvo. Nejau, Feliksas gėjus? Bet kaip jie čia... Velnias, dabar man nesiriša galai.

-Gal. - atsainiai atsako.

-Kaip čia jūs susimetėt? - akis nusuku ties Džeto, kuris dar labiau pasimetęs nei Feliksas.

-Paprastai... - pagaliau prabyla ir mano geriausias draugas.

-Nemanykit, kad aš pykstu ar nepritariu, bet tu - Džetai. - pirštu parodau į raudonplaukį. - Galėjai man ir nemeluoti. - suneriu rankas ties krūtine.

Pas mane dideli principai.

Esu labai nustebusi, kad Feliksas ir Džetas kartu... Tokių dalykų net slapčiausiose minčių vietose neapgalvojau.

Palieku vaikinus vienus palinkėjus jiems sekmės išeinu iš man šiurpią krečiančio pastato. Niekada nepamėgsiu ligoninių

Dabar manęs laukiantis kelionės tikslas - parkas, kuriame turiu susitikti su Teri vien dėl geros valios įsitikinti ar tarp mūsų viskas gerai. Galbūt Nikas ir jai pasakė, kad ir kaip vis sau primenu, kad visa tai tik mano reikalas.

Užtrunku kokią dvidešimt minučių, kol pasiekiu tikslą.

Draugė jau sėdi ant suoliuko. Pamačius mane ateinant pamojuoja.

-Labas. - atsistojusi rankomis apsiveja mano kaklą apkabindama.

Šypteliu.

-Labas. - viena nuo kitos atsitraukiam ir atsisėdam ant aprašinėto suoliuko.

-Aš išvažiuosiu vasarai į reabilitaciją. - tyliai sumurma Teri žiūrėdama į savo rankas. - Man tik šešiolika... Noriu susitvarkyti gyvenimą. - tamsių plaukų mergina į mane pažvelgia su maža šypsena. -Nikas sakė bus šalia... - mano nupurto pagalvojus apie Niką.

Deja turbūt aš to nebeištaisysiu, tačiau visi nesame tobuli ir negaliu teisti savęs, nes žinau kiek dar ateityje laukia netikėtumų. Jeigu žlugdysiu save jau dabar, ką tada darysiu vėliau? Manau, kad laikas šią sąžinės graužaties paslaptį uždaryti giliai savyje.