Prašau?

20

Vėl visa savaitė prabėga, bet labai ramiai. Praleidžiu visą laiką ganėtinai ramiai ir vienišai, bet man to dabar ir reikia. Tėčiui deja pasimatyme turbūt nepasisekė, nes daugiau apie jo tariamą kolegę nieko negirdėti. Krisas manęs nebevežė į mokyklą, Džetas ir aš atitolome ir žinau, kad tai mano kaltė. Polas yra Polas. Jis padėdavo man su mokslais, bet pradėjau galvoti ar jis man tikrai taip patinka? Nebe tiek daug galvoju apie jį.

Bet juk aš dėlto ir esu su Krisu, kad Polas man velniškai patinka... Argi ne?

Ir vėl penktadienis, pasiūlau Džetui susitikti ir šis pasikviečia mane į savo namus, nes nei jo mamos, nei tėčio nebus. Jų sukaktuvės ar kažkas panašaus.

-Pasiilgau tavęs, Džetai.- atsidusau gulėdama ant jo lovos, jis gulėjo šalia su užmerktomis akimis ir sunertomis rankomis sau virš galvos.

-Pas tave dabar paauglių dramos, suprantu.- atsidūstu ir stebiu gulėdama ant šono savo geriausio draugo ramų veidą.

-Aš atsiprašau, gerai? Gal nori pasikalbėti?- atsargiai jo paklausiau nenorėdama pyktis, bet trokšdama pasikalbėti. Tam ir yra draugai, kad kalbėtųsi.

-Apie ką, Deli?- jaučiu koks Džetas yra suirzęs, bet jis ant manęs ilgai nesius... Mes beveik niekada nesipykstame.

-Apie tą vaikiną tarkim apie kurį pasakojai?- einu tiesiai prie reikalo, nes noriu sužinoti kaip jaučiasi mano geriausias draugas.

-Nėra ką pasakoti. Aš tiesiog pasakiau, kad man šešiolika ir jis man sakė nesiartinti prie jo. Istorijos pabaiga.- jaučiu kaip tarp mūsų tvyro įtampa, aš atsisėdu ir šiek tiek sunerimstu.
-Kas darosi, Džetai? Ar tau nebeužtenka mano dėmesio?- dabar net aš nustembu, kad aš taip piktai paklausiu. Džetas atsimerkia ir žiūri į mane sutrikęs.

-Atsiprašau, Deli.- ir Džetas atsisėda, apkabina mane. – Aš pripratęs, kad tu visada šalia ir vienas kitam galim papasakoti viską, o dabar...- aš šypteliu, kad jis man viską pagaliau pasakė.

Grįžtu namo visai vėlai ir randu tėtį žiūrint kažkokį filmą apie pasaulinį karą, bet priėjus arčiau pastebiu jog jis snaudžia. Užmetu pledą ant tėčio ir pati nueinu į savo kambarį, bet vos infarkto negaunu pamačius Teri savo kambaryje kažką veikiant mano kompiuteryje.

-Dieve! Ką tu čia veiki?- žiūriu į tamsiaplaukę išpūtus akis, o ši nė kiek nesijausdama nejaukiai pakelia akis nuo kompiuterio į mane.

-Tavo tėtis leido tavęs palaukti čia... Prieš kokias dvi valandas.- aš linkteliu galiausiai.

-Kažko reikia?- prisėdu ant lovos šalia merginos ir įdėmiai ją stebiu, suprantu jog kažko jai reikia.
-Man reikia kažkur pernakvoti, nes susiriejau su tėvais.- žinoma, kaip kitaip. Linkteliu leisdama jai suprasti, kad ji gali pasilikti.

-Deli, tu visada mano išsigelbėjimas.- ši nusišypsojo, bet aš susilaikau nesišypsojus. Kartais jaučiuosi, kad ji manimi naudotųsi, tačiau taip jau yra. – Kai su Krisu?- mergina užlenkia mano kompiuterio ekraną, padeda ant naktinio stalelio ir įdėmiai spokso į mane.

-Šiuo metu viskas komplikuota.- trukteliu pečiais, bet nesakau nieko rimčiau.

-Šiandien mane kvietė vaikinai, kur turėtų būti Krisas, Viltis...- ši užtęsė ir esu beveik įsitikinusi, kad ji taip mane bandė privilioti eiti, jeigu rimtai noriu netikėtai užklupti Krisą su Viltim... Noriu tada visą cirką baigti ir gyventi ramiai. Galbūt net pačiai pasakyti Polui jog jis man patinka?
-Tu čia mane kvieti eiti?- įsitikinu ar ji neerzina manęs, bet žaliaakė tik linkteli, o aš nepagalvodama sutinku.
Sutinku ir net neįsivaizduoju ką šiandien išsiaiškinsiu kol kas.