Prašau?

36

Matau Krisą labai susitelkusį į kelią, todėl mes nebesikalbame.

Jo telefonas vis dar pas mane. Tiek jis, tiek aš apie mobilųjį pamiršome.

Pradedu mąstyti kaip galėčiau sutrukdyti jo ir Vilties vakarą.

Galėčiau prilipti prie Kriso kaip širšė prie medaus ir niekur neišleisti.

Ne geriausias variantas, bet vis tiek variantas.

-Nori užeiti? Manau mano tėtis apsidžiaugs. Žinai, kad jis tave mėgsta. - ištraukiu išmanųjį iš džinsų kišenės ir padedu telefoną šalia Kriso.

-Gerai, bet neilgam. Jau tuoj vakaras. - tamsiaplaukis atrodo susikaupęs, o vairą jis spaudžia stipriai, kad net krumpliai pabąla.

Trumpam pažvelgia į mobilųjį, bet nesigilina.

Krisas pastato savo dešimties metų automobilį prie mūsų namo. Dabar gerokai po septynių ir namuose dega šviesos. Nueinu link durų, o Krisas nuseka paskui mane.

-Šiandien nebuvau pas Džetą, kažin jis dar nenusprendė kur mane laidos. - pusiau rimtai, pusiau juokais garsiai pamąstau nusispirdama batus.

-Polas kažką sakė, kad jį sumušė. - Krisas persibraukia per savo plaukus ir juos šiek tiek sutaršo kaip jiems ir įprasta.

-Nieko gero. Turbūt atostogas ir tepraleis lovoj. - atsidūstu ir mes nueiname į svetainę, o tada turiu užsidengti ranka burną, kad nesuklykčiau. Tik nežinau ar iš nuostabos ar iš išgąsčio.

Krisas pažiūri į mane nustebęs klausiamu žodžiu.

Ant sofos tėtis bučiuojasi su blondine labiau pasakyčiau iš nugaros mergina, nei moterim.

Krisas už mane atsikrenkščia ir įvykio vietoje užklupti tėtis su ta mergina atsisuka, atšlyja vienas nuo kito.

-Davina. - tėtis atsistoja ir matosi, kad visiškai mūsų nesitikėjo. Mergina neturėdama kur dingti taip pat atsistoja ir ranka nusibraukia nuo lūpų sudarkytą lūpdažį. Abu prieina arčiau. - Tai mano dukra, Deli. O čia jos vaikinas Krisas. - tėtis parodo ranka į mane, o tada į Krisą. Būtų visai malonu, kad Krisas būtų iš tiesų mano vaikinas.

-Kai pasakei, kad turi paauglę dukrą tai pagalvojau, kad jai daugiausiai vienuolika dėl tavo amžiaus. - mergina į mane žiūri nepatikliai, o aš tik atsidūstu.

Regis, tėtis turės jai papasakot savo paauglystės nuotykius. Bus linksma.

-Malonu, Deli. Aš Davina. - prieš mane esanti blondinė mane apkabina, ko aš visai nesitikiu ir net truputį nustembu.

Ji bent neatrodo tuščiagalvė, tikiuos tokia ir nėra.

Tada ji spusteli ranką Krisui. Turėsiu tėčio paklausti kiek jai metų. Tikiuosi ji ne kokia studentė už mane tik keleta metų vyresnė... atrodytų keista.

-Tai mes einam į kambarį. - nemaloniai pasakau ir pirmiausia nueinu į virtuvę paimti ledų. Randu tik šokoladinius, tad tokius paėmus, dar prigriubiu ir porą šaukštelių, o Krisas kaip koks dresuotas šunelis mane seka. Bent kada jis yra tas, kuris seka paskui.

Kai atsisėdame ant mano karališkos lovos aš greit susikeliu kojas ant jos, o Krisas lyg studijuodamas mane stebi.

-Nori ledų? - atkišu šaukštelį link vaikino ir mosteliu galva, kad atsisėstų. Jis trukteli pečiais, o tada linkteli. -Aš valgau ledus kai esu labai laiminga arba kai labai liūdna. Vis norėjau tėtį pamatyti su kažkuo, bet kai pamačiau tai labai jau keista pasidarė. -pakabinu ledų ir susikišus į burną atsidūstu.

-Taip jau kartais būna. Nori vieno, bet tam įvykus to nebenori, nori kažko kito. - Krisas pradeda valgyti ledus, o aš susimąstau.

Aš ankščiau tik iš Polo pasakojimų maniau, kad Krisas tuščiagalvis. Jis galbūt cinikas, melagis, bet ne durnas. Ir tuos žodžius visai galiu pritaikyti ir sau.

Kai kažko nori gali norėti visą amžinybę, o kai gauni užsimanai visai kito. Čia visai kaip man su Polu ir Krisu... Jėzau, aš esu pati didžiausia durnė.

Dabar žinau vienintelį dalyką. Kaip Džetas sakė aš negaliu snausti. Šios savaitės pabaigoje prisipažinsiu Krisui apie tai, kad jis man patinka. Galbūt man pasiseks ir jis tai jaus atgal?

Kaip sakoma: kas nerizikuoja - tas negeria šampano.

-Žinai, tikrai maniau, kad pas tave smegenų visiškai nulis, bet suprantu, kad klydau. - nepagalvojus lepteliu, o Krisas pakelia akis į mane.

-Ar aš tuščiagalvis tik dėlto, kad žaidžiu žaidimus ir visada laimiu? - kažkodėl šitai nuskama truputį kraupiai.

-Ne tai turėjau omeny. Galbūt labiau dėl mokyklos, ypač kai ir man padėjai. - mūsų ledų dėžė baiginėjasi, o gaila.

-Man beveik visur išeina A. - prunkšteli vaikinas, o aš dar labiau nustembu.

Tada aš esu labiau prieš jį tuščiagalvė.

-Aš vis apie tave sužinau naujų dalykų, stebini mane.

-Žinau, mane visi tokiu laiko. Jei jau aš gyvenu kaip noriu ir šiek tiek nekreipiu dėmesio ko nori tėvai tai jau aš esu asilas. -prunkšteli. - blogas berniukas. - pradeda juoktis parodydamas kabutes.

-Tokie mūsų žemiškų žmonių įsitikinimai. - Šypteliu jam ir padedu tuščia dėžę ant naktinio stalelio.

-Eh, jūs mirtingieji. - jo pašaipi šypsena mane visada muša iš vėžių. Tamsiaplaukis šiek tiek pasislenka link manęs ir palinksta link ausies. -Dabar norėčiau tave ir Niką sudeginti pragare. - regis Krisas taip lengvai šios temos neapleidžia, o man tenka tik viduje vėl save graužti.

-Dabar ant manęs ir pyksi? - drebančiu balsu paklausiu, o Kriso juokas pripildo kambarį.

-Aš nekęsiu tos minties.

-Nekęsi manęs? - dabar aš einu ratais stengdamasi gauti bent mažą atsakymą.

-Tavęs neįmanoma nekęsti. Aš nesuprantu kodėl tu skleidi tiek geros auros aplink save. Rimtai, aš šunsnukis ir save keikiu už viską ką darau kai matau tave. - man tai kelia šypsena. Rimtai, tai skamba taip keista kai tai sako Krisas.

-Aš atsiprašau. - Krisas ranka braukia man per plaukus ir aš tik atsipalaiduoju.

-Pasistengsiu kada nors tau atleisti. - Žinau, kad Krisas šneka su šypsena. Net, bet kokia, o pašaipia.

-Nevesk manęs iš proto. - nepatenkinta sumurmu. - Mes, nei vienas nesam blogesnis ar geresnis. - atsidūstu.

-Tu teisi. - vaikinas dusliai sumurma.

Aš nebeišlaikau įtampos ir pasisukus į vaikino veidą jį pabučiuoju.

Bet kitaip nei įprastai. Šįkart jį pabučiuoju kažkaip kitaip. Galbūt dėlto kalta simpatija..

Kita dalis paskutinė ir turbūt ilgesnė, nei kitos.

Myliu jus ♡

Paskutinė arba šiandien vėlai vakare arba rytoj:)