Tiesa/Drąsa // Baigta

~27~

-Ne Namjoon.- pasitraukiau nuo jo.- Direktorius aiškiai pasakė. Mes negalim.
-Tai dar nieko nereiškia.- paprieštaravo Namjoon.- Jo nuomonė gali pasikeisti.
Nusivaliau likusias ašaras nuo skruostų.
-Ir tu tikrai tuo tiki?- kilstelėjau antakį.- To ir reikėjo tikėtis. Jis neleido.
Namjoon vėl pagriebė mane į glėbį. Prisiglaudžiau prie jo.
-Jin, juk sakiau. Aš tave įsimylėjęs iki ausų.- Prabilo jis.- Ir kai vakar nakį manęs klausei... Ne aš tavęs nepaliksiu. Jei reiks dar kartą eisiu ir vėl kalbėsiu. Aš pakeisiu to bjauraus homofobo nuomonę.
Sukikenau. Namjoon atidarė man dureles ir aš įlipau į mašiną.  Nors vistiek dar buvo neramu, bet namo grįžau geresnės nuotaikos. Vos grįžęs nuėjau į vonią. Pasileidau karšto vandens srovę ir stovėjau po dušu. Į galvą lindo visos negatyvios mintys galutinai pribaigusios mano gerą nuotaiką. Jaučiausi toks silpnas ir nevykelis. Namjoon vienas turėjo kalbėt su direktorium. O aš tik sedėjau ir tylėjau. Pykau ant savęs.
Kai pagaliau išsimaudžiau ir išėjau iš dušo radau visus vaikinus jau grįžusius namo. Vienintelio Namjoon nebuvo. Sunerimau. Aplaksčiau visus namus, bet jo niekur negalėjau rasti.
-Gal kažkuris matėt Namjoon?- apklausinėjau ir vaikinus, bet niekas jo nematė. Bandžiau jam skambinti, bet tik įsijungė pranešimų paštas. Numečiau telefoną ir iš nerimo ėmiau vaikščioti pirmyn, atgal po visus namus.
-Nurimk.- Jungkook pasirėmęs stebėjo mane.- Net neabėjoju jam viskas gerai.
-Aš kitaip jaučiuosi.- susiraukiau.- Man neramu.
-Vistiek turėtum nurimt.- pasakė Jungkook.
Piktai pažiūrėjau į jaunėlį. Jam paprasta kalbėti, kai jo vaikinas ramiai sėdi namuose. Po to nenusisekusio pokalbio Namjoon kažkur išvažiavo ir man labai buvo neramu kur. Bent galėjo pranešt. Bet jis niekam, nieko nesakė. Tas ir gązdino labiausiai. Dar po pusvalandžio išgirdau kaip lauke trinktelėjo durelės. Bėgom pasileidau į kiemą. Kaip ir tikėjausi ten buvo Namjoon.
-Ačiū Dievui grįžai.- sušukau ir puoliau jam į glėbį.- Kodėl nekėlei ragelio?
- Atleisk.- trumpai šyptelėjo lyderis ir šaltai apkabino.
Nustebau.
-Ar galim eit pas tave į kambarį? Reikia pakalbėt.
Sunerimau, bet linktelėjau. Abu nuėjom į mano kambarį.
-Prisėsk.- Parodžiau į lovą. Jis papurtė galvą.
-Jin aš ilgai galvojau ir manau, kad mes viską pradėjom kiek per greitai ir labai skubotai. Aišku yra ir mano kaltės, bet mums reikėjo daugiau pagalvot. Manau mums reikia pasukt skirtingais keliais.

A/ž
Ar balsas gali suteikt kaifą?
Nes Hyunjin balsas taip ir daro ^^