Tiesa/Drąsa // Baigta

~35~

Seokjin pov.

Po lėto visi vaikinai išsiskyrstė. Buvau labai laimingas. Jimin stipriai pagriebė mane už riešo ir nutysė į virtuvę.
-Auch skauda, paleisk!- nusikračiau jo ranką.
-Jūs susitaikėt!- skėstelėjo jis rankomis.- Negaliu patikėt!
-Nesuprantu ko tu nerviniesi?- burbtelėjau.
-Tu jį keikei ir dėl jo isterikavai mėnesį. Mėnesį!- Jimin pradėjo vaikščioti pirmyn ir atgal po virtuvę.- Dabar lyg niekur nieko viskas vėl gerai?
-Jis atsiprašė.- gyniau lyderį.
-Ir?- kilstelėjo antakį jaunesnysis.- Jei žmogus sugebėjo įskaudinti vieną kartą, įskaudins ir antrą. Prisimink tai.
-Tau nėra ko jaudintis.- Bandžiau jį nuraminti.
-Tai, kad jis atsiprašė nieko nereiškia. Nieks nežino ar iš širdies.- Jimin sukryžiavo rankas.
-Kodėl tu taip nusiteikęs prieš Namjoon?- Supykau ir aš.
-Todėl, kad prakeiktą mėnesį turėjau žiūrėt kaip tu kankiniesi ir verki. Prakeiktą mėnesį tave guosti ir matyti, kad tau tai nepadeda. Kiekvieną prakeiktą dieną matyti kaip nyksti!- Jimin suriko ant visos virtuvės.
-Nurimk.- tyldžiau jį.- Daugiau tai nepasikartos.
-Iš kur žinai?- Jimin atsiduso.- Juk negali matyti ateities.
-Ne, bet galiu stengtis, kad taip nebūtų.- švelniai nusišypsojau.- Negali pykt ant Namjoon. Jis lyderis. Ir labai geras. Dėl mūsų visų stengiasi.
-Kalbi taip todėl, kad jis tavo vaikinas.- burbtelėjo Jimin.
-Visai ne!- paneigiau.- Juk pats matai, kad sakau tiesą. Tu tiesiog dabar labai piktas.
-Tiesiog nenoriu, kad jis tave skaudintų.- jaunesnysis draugiškai mane apkabino. Paplojau jam per petį.
-Taip nebus.- pakartojau.- Pažadu.
-Tikėkimės.
-Dabar grįžk pas Yoongi ir pasistenk nurimt.- pašiaušiau jo šviesius plaukus.
Pagaliau Jimin nusišypsojo.
-Taip ir padarysiu.
-Ir nebepyk ant Namjoon.- pridėjau.
-Nežinau Hyung...- nutesė Jimin.- Vistiek jaučiuosi piktas.
-Suprantu.- Linktelėjau.- Bet jis labai geras vaikinas. Patikėk.
-Tačiau po to ką jis padarė taip neatrodo.- Jimin prikando lūpą.
-Kalbi taip, lyg jis būtų vos nenužudęs žmogaus.- bandžiau pajuokauti.
-Jis vos taip ir nepadarė.- Jimin rimtai pažiūrėjo į mane.- Jis vos tavęs nesunaikino.
Sutrikau. Net neįsivaizdavau ką tokioj situacijoj turėčiau daryt ar sakyt. Todėl tylėjau. Pagaliau Jimin nusisuko ir paliko mane vieną virtuvėje. Atsirėmiau į spintelę. Iš dalies Jimin sakė tiesą. Namjoon mane taip staigiai palikdamas įskaudino. Ir net labai. Pirmas dienas negalėdavau net valgyt. Akys buvo paraudusios ir užtinusios nuo begalės ašarų. Ir visą tą laiką su manim buvo Jimin. Palaikė visomis prasmėmis. Kiekvieną mielą dieną. Nuo ryto iki vakaro jaučiau jo rūpestį. Todėl aš supratau kodėl jis taip supyko kai įsileidau Namjoon atgal į savo gyvenimą taip lengvai. Tačiau aš Namjoon akyse mačiau, kad jis daugiau nekartos tos pačios klaidos. Tai mane ir paskatino pasitikėti juo dar kartą. Tik laikas parodys ar šis mano spręndimas leis man džiaugtis gyvenimu ar sunaikins mane dar kartą tik jau galutinai.