Tiesa/Drąsa // Baigta

~32~

-Namjoon.- atsistojo direktorius.- Kaip malonu, kad užsukai! Prisėsk.
Nenoriai prisėdau.
-Taigi ar vėl kas nors nutiko?- atsisėdo ir direktorius.
Atsikrekščiau.
-Aš vėl tuo pačiu reikalu.
-Kokiu?- staiga jis suvokė.- Tavo ir Jin?
Linktelėjau.
-Nepakeičiau nuomonės.- griežtai pasakė jis.
O gaila. Nepykit direktoriau, tačiau aš pavargau skaudint Jin ir save. Ir privalau tesėt duotą žodį.
-Taip ir maniau.- pasilenkiau prie jo.- Todėl bus taip. Arba jūs pakeisit savo nuomonę arba aš išeisiu iš šios kompanijos.
-Ar tu man grasini?- išsižiojo jis.
-Žinoma ne.- maloniai atsakiau.- Tiesiog nenoriu skaudint mylimų žmonių. Jei jūs mums uždrausit būti kartu aš papraščiausiai išeisiu iš čia. Arba tiesiog jūsų neklausysiu.
-Ką tai turėtų reikšti?- susiraukė Direktorius.
-Ogi tą.- ėmiau aiškint.- Kad aš vistiek būsiu su Jin norit jūs ar ne. Koks skirtumas ar aš draugausiu su mergina ar su vaikinu? Tai tėra kvaili įsitikinimai. Juk draugausiu aš, ne jūs tai kodėl širstat?
-Tu visiems mums pakenksi.- pakartojo prieš mėnesį sakytus žodžius jis.
-Na tada aš kaip jau minėjau išeisiu iš šios kompanijos.- šyptelėjau.- Net neabėjoju, kad atsiras kompanijų kurios nežiūrės į mane taip homofobiškai kaip ši.
Direktorius ieškojo žodžių, bet aš atsistojau.
-Siūlau dar kartą viską permąstyt.
Išėjau ir puoliau į mašiną. Kai nieks manęs negalėjo matyt pažvelgiau į savo rankas. Jos visos drebėjo. Užvedžiau variklį. Liko dar vienas dalykas kurį turiu padaryt kol nedingo drąsa. Grįžau namo ir iššokęs iš mašinos tekinas nusiskubinau namo. Laiptais užbėgau į Jin kambarį. Švelniai pabeldžiau.
-Taip?- atsiliepė kitapus durų Jin balsas. Atidariau duris ir įėjau. Vos mane pamatęs jis sukryžiavo rankas ir susiraukė.
-Ko tau čia?- nemandagiai paklausė.- Atėjai dar ką nors iškrėst?
-Taip, būtent to ir atėjau.- prisipažinau ir prišokęs prie jo stipriai apkabinau. Jis iškart pradėjo muistytis.
-Paleisk mane.- suinkštė jis.- Neliesk manęs.
-Nepaleisiu.- dar stipriau jį suspaudžiau.- Atėjau viską sutvarkyt, ką sugadinau prieš mėnesį.
-Nemanai, kad kiek vėlu?- sarkastiškai nusijuokė Jin.
-Ne.-papurčiau galvą. Pasilenkiau prie jo ir suglaudžiau mūsų lūpas. Jin dar bandė priešintis, bet greitai atsipalaidavo. Labai nustebau kai pajaučiau atsaką. Lėtai atsitraukiau ir nespėjus jam nieko pasakyt išbėriau.
-Atsiprašau, kad buvau toks kvailys, kiaulė, bjaurybė ir dar dievažin kas. Labai gailiuosi, kad tave įskaudinau. Prašau atleisk. Labai prašau.
Jin irgi atsitraukė.
-Tau reiks kurkas daugiau nei atsiprašymo.- Atšiauriai metė jis.