Tiesa/Drąsa // Baigta

~36~

Namjoon pov.

Vos išgirdau, kad Jimin ruošiasi išeit iš virtuvės, lyg su sparnais užlėkiau į savo kambarį. Tik sandariai užsidaręs duris lengviau atsikvėpiau. Tačiau tuojau pat į galvą ėmė lyst Jimin pasakyti žodžiai.
Jei žmogus sugebėjo įskaudinti vieną kartą, įskaudins ir antrą...  Prakeiktą mėnesį turėjau žiūrėt kaip tu kankiniesi ir verki. Prakeiktą mėnesį tave guosti ir matyti, kad tau tai nepadeda. Kiekvieną prakeiktą dieną matyti kaip nyksti!
Jo žodžiai niekaip neišėjo man iš galvos. Tik dabar suvokiau, kaip aš ištikrūjų įskaudinau Jin. Kaip aš dabar galėsiu pažiūrėt jam į akis? Norėjosi trenkti galvą į sieną už savo kvailumą. Ėmiau verkti. Kaip galėjau šitaip pasielgti su juo? Jis man atiduoda visą savo širdį, o aš ją sudaužiau be jokio gailesčio. Į duris tyliai pabeldė. Puoliau rankove valytis ašaras ir atsikrenkščiau, kad balsas nebūtų verksmingas.
-Taip?- pasakiau kiek įmanoma tvirtesniu balsu. Į kambarį įkišo galvą Jin. Nusukau akis iš gėdos.
-Ką veiki?- draugiškai paklausė jis.
-Tiesiog sėdžiu.- Sumurmėjau. Dabar man buvo taip nejauku šalia jo.
-Ar viskas gerai?- jis susirūpinęs priėjo ir prisėdo  ant mano lovos. Nejučia susigūžiau.
-Taip.- pamelavau.
-Tai buvo retorinis klausimas.- Jin padėjo galvą man ant peties.- Juk matau, kad kažkas yra.
-Girdėjau ką kalbėjai su Jimin.- prisipažinau.- Žinau neturėjau teisės klausytis... atleisk.
Jin atsitiesė ir pažiūrėjo tiesiai man į akis.
-Namjoon nepagalvok, kad Jimin tavęs nekenčia ar dar ką.- Išbėrė Jin.- Jis tik...
-Aš ne apie tai.- Nutraukiau jį.- Aš apie tave.
-O kas apie mane?- pasimetė jis.
Mano akys vėl prisipildė ašarų.
-Ar tu tikrai taip išgyvenai kai aš tave palikau.- Smaugiamas ašarų sušnabždėjau.- Ar tau tikrai buvo isterija ir visa kita ką sakė Jimin?
-Namjoon tau nereikia dėl to jaudintis. Aš...
-Atsakyk!-  verkdamas surikau.- Atsakyk tiesą!
Jin nusuko akis. Po trumputės tylos sumurmėjo.
-Taip.
Tas trumpas keturių raidžių žodelis mane sugniuždė.
-Jin...- sušnabždėjau.- Aš... aš nenorėjau...
-Viskas man gerai.- pavargusiu  balsu atsidūsėjo Jin.
-Aš taip savęs nekenčiu!- surikau. Jin apglebė mane rankomis.
-Nekalbėk taip.- paprašė jis.- Tai jau praeitis. Nebėra reikalo daugiau dėl to jaudintis. Ir nebeverk.
Sušniurkščiojau nosimi.
-Žinai ką?- nutaisė linksmą balsą vaikinas.- Geriau eime pažiūrėti kokį filmą.
-G-gerai.- sumikčiojau ir vedamas Jin nuėjau į jo kambarį. Jis išrinko kažkokį filmą ir atsigulė šalia manęs. Visdar draskomas kaltės prisiglaudžiau prie jo.
Net nežinau kaip baigėsi filmas. Tikriausiai užmigau. Atsikėliau tik ryte išgirdęs skambant telefoną. Net nežiūrėdamas kas skambina pakėliau.
-Klausau.- apsimiegojęs sumurmėjau. Kitoje lovos pusėje pabudo Jin. Jis pasirėmė alkūnėmis ir viena ranka mane apkabino.
-Noriu, kad su Jin atvyktumėt pas mane.- išgirdau direktoriaus balsą.- Noriu kai ką aptarti.

A/ž

Omg žmonėės!!!

Labai atsiprašau, kad kelias dienas nebuvo
dalių, nes aš sugadinau telefoną ir tik šiandien
gavau naują.

Labai pasiilgau jūsų visų  ❤❤❤