Tiesa/Drąsa // Baigta

~31~

Namjoon pov.

Jin išėjo stipriai trenkdamas durimis. Atsidusau. Man taip skaudėjo. Nekenčiau savęs, kad taip elgiuosi, bet direktoriaus įsitikinimu taip visiem geriau. Bandžiau grįžt prie darbo, bet nesugebėjau susikaupt. Su laiku jam bus geriau. Visiems bus.

•••

Nuėjau į virtuvę pasidaryti arbatos. Jau pyliausi į puodelį verdančio vandens, kai išgirdau kažką irgi esant virtuvėj. Ten buvo Jin. Jis piktai atidarė spintelę ir išsiėmė sausainių. Susigūžiau. Jau praėjo beveik mėnuo nuo mūsų barnio, bet Jin neatsileidžia. Nekalba su manim nors tu ką. Nei per šokio praktikas, nei namuose, nei kur nors kitur. Bandžiau jį kalbinti, pokštauti, tačiau jis mane ignoruodavo arba mesdavo piktą žvilgsnį. Dienoms bėgant supratau, kad su laiku nei jam, nei man, nei kažkam kitam nebus lengviau. Man skaudėjo taip pačiai kaip ir prieš mėnesį. Nusinešiau arbatą viršun. Pradėjau dirbti su nauja daina, tačiau kolkas  nebuvo įkvėpimo. Taip besėdint  ir bandant kažką sugalvot sutemo. Kai apsižiūrėjau kiek valandų išsižiojau. Jau buvo gerokai po vidurnakčio. Tingiai atsistojau. Nunešiu puodelį ir eisiu miegot. Tyliai pravėriau duris ir išėjau į kolidorių. Aplink buvo tylu. Ant pirštų galų sėlinau į virtuvę. Padėjau puodelį ant stalo ruošdamasis rytoi ryte jį išsiplauti. Grįžtant atgal netikėtai išgirdau tylų kūkčiojimą. Aš stovėjau prie Jin kambario durų. Priglaudžiau ausį prie durų. Be abejonės kūkčiojimai girdėjosi iš ten. Norėjau užeit ir jį paguost, bet susilaikiau. Jis iškart mane išvytų ir apšauktų. Visdėlto aš jo skausmo kaltininkas. Liūdas grįžau į kambarį. Ilgai varčiausi lovoje, galvodamas apie Jin ir jo verksmą. Taigi jam irgi labai skauda. Netikėtai ir aš pats pravirkau. Kai pagaliau pavyko nurimti supykau ant savęs. Sulaužiau visus jam duotus pažadus. Privalau juos ištesėt!
Ryte kai atėjau į virtuvę ten sedėjo Jimin ir plepėjo su Jin. Vos man įėjus abu nutilo. Jin atrodė normaliai.  Net nepasakytum, kad vakar verkė. Pagriebiau nuo vakar vakaro likusį mano puodelį ir išsiploviau. Atsisėdau kitapus stalo. Jin iškart atsistojo.
-Eisiu papusryčiaut į savo kambarį.- Pasakė jis Jimin.- Nenoriu sedėt prie žmogaus kuris yra bejausmis.
Jis piktai nusisuko ir nuėjo. Žinoma jo replika buvo skirta man. Praėjo noras valgyti. Atsistojau, pasiėmiau automobilio raktelius ir išvažiavau. Privalau ištesėt duotus pažadus. Išlipau iš mašinos su labai dideliu nenoru.
-Ar galima užeiti?- paklausiau pas direktoriaus sekretorę.