I still miss you (Lietuviška) (Louis Tomlinson Fanfiction) Complete

Part 44

-Jau viskas suplanuotą. Visi kas reikėjo pakvietimus gavo tik likai tu.-pasakė.

-A tai čia šiandien atėjai manęs pakvieti į savo gimtadienį.-pasakiau ir pavaidinau nusiminuse.

-Kas yra?-paklausė.

-Aš maniau, atėjai nes pasiilgai.-jis nusijuokė ir aš nebegalėjau nulaikiti juoko. Visąlaik sėdėdami ant sofos kalbėjomės. Prašė manęs papasakoti apie Mantę, kas jai patinka ir taip toliau.dar kalbėjomės apie Louis ir apskritai apie viską. Ir galiausiai po 3 valandų pokalbių sulaukėme durų skambučio. Harry nuėjo atidaryti. Ir prie manęs išdygo Louis su rožių puokšte.

-Aww, ačiū.-pasakiusi apkabinau jį ir pabučiavau.-Kur Harry dingo?

-Atvežiau mums pietus.-pasakė.

-Gal greičiau vakarienę.-pasakiau, nes jau buvo 6 vakaro.- kur taip ilgai buvai?

-Reikalai. Pavydžiu Harry, kad jis vakar tai sutvarkė.

-Ką?-paklausiau.

-Reikalus dėl sekančio albumo.-pasakė.

-Aaaaaaa.

-Gerai sušildžiau pavalgyti, prašau.- atėjęs su trim lėkštė rankoj pasakė Harry. Mes iš jo paėmėm lėkštes ir pradėjom valgyti. Buvau labai išalkusi ir be valgydama pajaučiau stiprų skausmą. Mano lėkštė atsidūrė ant žemės.

-Ariana!!! Kas atsitiko?-Persigandęs Louis laikė mane už rankos. O Harry nušokęs nuo sofos dingo koolidoriuje. Kai pasirodė vėl buvo su mūsų visų paltais ir striukėmis.

-Manau vaikelis nusprendė greičiau išvysti, saulės šviesą.-pasakė Harry.

-Ne man dar nenubėgo vandenys.-giliai kvėpavau, kad mažiau skaudėtų. Buvau apkilkta savo striukės. Ir Harry apmovė man batus. Pradėjome eiti link durų.

-O štai ir vandenys.-pasakė Harry.

-Koks keistas jausmas.-pasakiau.-Lyg būčiau apsisisiojusi.-Po šitų mano žodžių du išsigandę vaikinai nusijuokė. Net nemirktelėt nespėjau, kaip atsiradau mašinoj, po mašinos sekė ligoninė, ir palata baltomis sienomis. Gulėjau ant lovos perrengta gimtyvės drabužiais. Sarimiai kartojosi laibai dažnai ir tik tvirta Louis ranką padėjo juos iškesti. Žinau, kad jam buvo sunku čia būti su manimi. Bet jis buvo. Harry tikriausiai visiems skambinėjo ir pranešinėjo naujieną, kad aš gimdau. Prie manęs priėjęs daktaras tikrino mano ligos irtoriją. Ir buvo labai susirūpinęs. O mano sarimiai vis dažnėjo.

-Daktare, kas nors ne taip?-paklausiau.

-Tiesa sakant taip. Jūs dar netutėtumėt gindyt ir jei taip ir toliau teks daryti cezario pjūvį.-pasakė daktaras.

-Bet jūk aš galiu ir pati pagimdyti. Jaučiuosi gerai jei tik ne skausmingi sarimiai.-pasakiau.

-Dar palaukim. Žiūrėsim, kada vaikelis bus pasiruošęs išlysti.-pasakė su menka šypsena veide.

-Louis.

-Aš čia.-pasakė ir spustelėjo mano ranką. Laikas ėjo. Mano sarimiai buvo dažni ir labai skausmingi. Louis visąlaik buvo su manimi.

-Kiek jau valandų?-paklausiau pavargusiu balsu..

-Puse 12.-pasakė .-Kai buvau nuėjęs į tualetą. Mačiau, kad čia susirinkę visi.

-Rimtai?-paklausiau. Buvau išsekusi.

-Taip. ir nepatikėsi. Keitė su Semu.-pasakė aš tik šyptelėjau. Pro duris vėl įėjo daktaras.

-Nieko nebus vežam panelę į operacinę.-pasakė daktaras ir seselės vykdė nurodymus. Louis nebuvo leista eiti kartu.-Dabar pabandykit stumti. Iš visų jėgų. Jei nepavyks tada darysime sezario pjūvį.-pasakė daktaras. Aš stumiau.-Šaunuolė taip ir toliau.-po kiek laiko išgirdau varksma. Mažos butybės verksmą. Ir seselės žodžius.