I still miss you (Lietuviška) (Louis Tomlinson Fanfiction) Complete

Part 47

-Ne!!!-sušuko Tommy ir šoko man į glėbį.

-Viskas gerai, meškuti.-pasakiau ir suspaudžiau jį. Bandžiau nusiraminti.

-Mamyte nebeverk.-pasakė Tommy ir pats pradėjo verkti.

-Gerai aš neverksiu jei tu neverksi.-pasakiau, ir jo galvutė palinksėjo.

-Mamyte noriu į tualetą.-pasakė Tommy ir privertė visus nusišypsoti. Jis kaip ir Lou visada pasako, ką nors ne į temą ir iš to galima pasijuokti.

-Eik.-pasakiau ir jis greit nubėgo. Aš giliai įkvėpiau ir iškvėpiau.

-Ari...

-Tu girdėjai? Žvakučių ir gėlyčių.-pasakiau.

-Ariana tau tikrai reikia nuriraminti. Jau tiek laiko praėjo.-pasakė Keitė.

-Atsiprašau, bet aš tiesiog negaliu. Ir puse metų nėra daug.

-Bet reikia. Juk ir Tommy reiks pasakyti tiesą.

-Keite, kaip aš galiu jam pasakyti tiesa jei pati norėčiau jos nežinoti?-paklausiau.

-Kad ir kaip sunku, Keitė sako tiesą.-pasakė Harry.

-Reikia nors pabandyti judėti į priekį-pasakė Keitė.

-Aš judu susiradau darbą.-pasakiau..

-Mes ne apie tai.-pasakė Harry.

-Ari tu turi pradėti judėti toliau širdimi.-pasakė Keitė.

-To jau niekada nebebus.

-Tu maniai, kad to nebus ir prieš Louis, na po tėvų netekties. bet tu buvai laiminga, mylėjai.-pasakė Keitė.

-Tas žodis labai prasmingas. Buvau.

-Dėl dievo meilės Ariana visiems sunku. Aš tikiu, kad tau labiausiai, juk Tommy...-Harry pradėjo sakyti bet negalėjo užbaigti.-Kiekvieną kart kai pasižiūrių į Tommy matau gyvą savo draugą, geriausią draugą.

-Harry Ariana tai žino.-pasakė Keitė.-Mes visi jį matom. Bet tai nekeičia fakto, kad reikia judėti pirmyn. Jūs manot, kad Louis norėtu, kad jūs taip elgtumėtės? Nė velnio. Tad susiimkit.-Išbarė mus Keitė. Ir kaip tik tada grįžo Tommy.

-Dėde Harry pažaisim?-paklausė. Jo veidelis buvo dar liūdnas, bet jis nebeverkė.

-Einam į tavo kambarį, girdėjau, kad Keitė tau nupirko dovanų.-girdėjau kaip nueidamas su Tommy kalba Harry. O aš po truputį vėl užsidariau savo mintyse.

-Busiu savo kambaryje.-pasakiau ir atsistojusi nuėjau. Atsiguliau į lovą ir atsisukau į tą pusę kur rytais rasdavau Louis. Dar naktimis dažnai tiesiu rankas į jo pusę ir bandau jį surasti, bet visada nesekmingai. Kodėl man taip? Visi man mylimi žmonės miršta. Kodėl aš negaliu? Bent baiktusi tos kančios. Aš žinau ką darysiu. Gyvensiu. Gyvensiu dėl Tommy ir kitų likusiu man brangių žmonių. Ištvarsiu visus gyvenimo kelį pasitaikiusius sunkumus. Ir vien dėl to, nes žinau, kad mes dar susitiksim Louis. Aš žinau, kad pomirtinis pasaulis egzistuoja. Juk prisiminiau, Eriką kai buvau ant mirties slenksčio ligoninėje. O iki tol, aš tavęs pasiilgau. Pasiilgau taip beprotiškai. Kad tave matau visur. Dažnai girdžiu tavo balsą. Kiekvieną dieną klausau tavo dainų. Įpatingai tos kurią sudainavai per mūsų vestuvęs. Ją skiriai savo myliniausiems, Man ir Tommy. Aš ilgiuosi tavęs taip nežmoniškai, kad padaryčiau bet ką kad tave pamatyčiau vėl. Bent 5 minutes.

Myliu tave visa širdimi ir mylėsiu visa amžinybę. Nes Tokia meilė kokią jaučiu tau niekada neišblėsta. Myliu tave dabar ir visados.

Ir nesvarbu kiek laiko praeis I STILL MISS YOU

..............................THE END.................................