I still miss you (Lietuviška) (Louis Tomlinson Fanfiction) Complete

Part 46

Po 8 metų..

Žiūriu į nuotraukas ir prisimenu visus mūsų pokalbius. Visas akimirkas praleistas kartu. Netgi prisimenu, kiekvieną jo šypsenos linkį.

-Ariana mes grįžom!!!-sušuko Keitė ir įėjo į kambarį vedina mano aštuonmečio sūnaus Tommy Eriko Tomlinson.

-Mamytę.!!!-sušuko ir šoko man į glėbį.

-Sveikas meškuti.-pasakiau.-Na patiko su teta Keite leisti laiką?-paklausiau.

-Labai, vaikščiojom visur, man nupirko labai gražų mikrofoną, galėsiu būtį kaip tėtis.-pasakė su džiaugsmu balse, o mano akyse pradėjo kauptis ašaros.

-Tau nereikia mikrofono, tu ir taip tėčio kopija.-pasakiau ir pabučiavau jo galvytę.

-Mamytę aš pasiilgau tėvelio, kada jis grįš?-paklausė jis ir kaip kiekvieną kartą mano atsakymas miglotas.

-Dabar jis ten kur jam gerai.-pasakiau.

-Buvom susitikę dėdę Harry ir dėdę Liam, sakė ateis pas mus ryt.-pasakė.

-Rytoj, o ne ryt.-pataisiau.

-Sakė ateis rytoj, ir sakė labai mūsų pasiilgo.-vėl prašneko.

-Žinau, mielasis žinau.

-Ariana, aš eisiu daryti vakarienės.-Keitė prašneko su drebančiu baslu.

-Gerai, aš ateisiu į pagalba tik susitvarkysiu su šiuo hyper aktyvuoliu.-pasakiau.-Nagi nusirenkim tą striukytę nes sušilsim.

-Gerai.-pasakė ir aš pradėjau jį nurenginėti.

-Mamytę papasakosi, kaip susipažinai su tėveliu?-paklausė.

-Ir vėl? Tau niekada tai neatsibos?.-pasakiau. Ir jis papurtė galvą. Jau puse metų Tommy prieš miega pasakoju jam apie jo tėtį. Apie savo brangujį Louis. Ir kiekvieną kartą prisimenu viską iš naujo. Prisimenu visus mūsų pokalbius, visas tylas, žiūrėtus filmus, pirmajį šokį, pirmajį pokalbį. Ir niekaip negaliu suprasti, mano mintys neapdoroja tokios informacijos. Informacijos, kad jo jau nebėra. Aš prakeikiu ją. Prakeikiu Eleanor. Ji sakė, kad neatims tėvo iš vaiko, bet tai buvo tik didelis ir riebus melas.

-Na štai,-pasakiau ir išgirdau durų skambutį.-Eik nusiplauti rankučių aš einu pažiūrėti, kas atėjo.

-Gerai mamyte.-atsakė ir nubėgo į vonią. Aš ėjau prie durų.

-Sveika, kaip laikaisi?-paklausė Harry. Jo nuotaika tikriausiai buvo tokia kokia ir mano. Jos nebuvo.

-Gyvenu tik, kad gyvenčiau.-pasakiau ir jau nebesulaikiau ašarų.

-Taip ir maniau, kad šiandien ta diena, kai tau reikia peties išsiverkti.-pasakė Harry apkabindamas mane.

-Juk šiandien turėtume švesti jo gimtadieni. Tommy vis dar klausinėja, kada grįš jo tėvelis. Man per sunku.

-Aš tave suprantu, man pačiam jo truksta.-pasakė.-Mano galvoja tik mintys apie jį.

-Užeik.-pasakiau ir nusivaliau ašaras. Bet jos vis atsirasdavo iš naujo.

-Dėde Harry!!!!-sušuko Tommy jį pamatęs. Ir pribėgo.

-Tommy eik pas teta Keite, pasakyk, kad atėjo dėdė Harry ir mamytė nori su juo pasikalbėti.-pasakiau, pritupusi prie jo.

-Gerai, bet tada veliau Harry su manim pažais.-pasakė derėdamasis.

-Aišku pažaisiu.-atsakė Harry už mane ir Tommy nubėgo į virtuvę. Aš išlėto atsistojau ir kartu su Harry nuėjom į svetainę. Kurį laiką tylėjom. Bet galiausiai Harry prašneko.

-Man jo truksta.-ir kai pažvelgiau į jį, jo akyse kaupėsi ašaros ir jis bandė jas sulaikyti.

-Aš negaliu nei valgyti, nei normaliai miegoti.-pasakiau.- paprašiau, kad Keitė atsikraustytų čia, nes tiesiog negaliu būti čia viena be jo. Jaučiuosi lyg mano širdis butu išplėšta sutripta ir vėl gražinta į savo vietą tik tam kad palaikytų mano gyvybę.

-Ariana žinai, kad aš tave buvau įsimylėjas, ir noriu, kad žinotum...

-Prašau Harry nereikia.

-Noriu, kad žinotum, kad tai išliko bet kad ir kaip ten bebūtų aš visada būsiu čia dėl tavęs, Tommy, ir svarbiausia dėl Louis. Jis dabar turėtų čia sedėti ir sakyti kaip tave myli.

-Bet jo čia nėra..-pasakiau ir iš mano akių sruvo ašaros.-Harry jo niekada nebebus.

-Mamyte kodėl verki?-paklausė liūdnu balseliu prėjęs Tommy.

-Atsiprašau.-pasakė Keitė ir jos akyse taip pat mačiau ašaras.

-Teisiog labai pasiilgau tavo dėdžiu.-pasakiau. Ir apkabinau jį.

-O Harry verkia nes pasiilgo mūsų?-paklausė.

-Taip nes pasiilgau labai labai.-pasakė Harry.

-Mamyte, kai šiandien buvome mieste su Keite aš laukiau ant suoliuko nes pavargau, o ji stovėjo eilėje. Šalia parduotuvės stovėjo didžiulis tėvėlio plakatas ir prie jo buvo padėta baltų gėlyčių ir žvakučių.-pasakojo Tommy.-Merginos ėjo ir verkė taip pat kaip tu.

-Tikriausiai taip sveikino tėvelį su gimtadienių.-pasakiau.

-Mamyte, o kodėl mokykloje man sako, kad mano tėvelis niekada nebegrįš? Ir ką reiškia, kai jie sako kad jis miręs?-paklausė ir aš nebegalėjau, kalbėti. Pro ašaras nebemačiau nieko,

-Tommy einam su manim, leiskim mamytei nusiraminti.-pasakė atsistodamas Harry.

-Ne!!!-sušuko Tommy ir šoko man į glėbį.