I still miss you (Lietuviška) (Louis Tomlinson Fanfiction) Complete

Part 37

Louis bučiavosi su mergina. Manau tai buvo jo ex Eleanor. Bet jis ją nustumė.

-El aš tau sakiau aš dabar laimingas!!-pradėjo jis ant jos šaukti.

-Bet negi tu nei kiek manęs nebemyli?-paklausė.-aš padariau didžiulę klaidą. Aš noriu, kad vėl būtume kartu.

-Tai neįmanoma, mano širdis užimta, jau pervėlu.-aiškino jis jai. Aš nežinojau ką daryti. Mano akyse vis dar vaizdas kai jie bučiuojasi, bet jei aš ant jo supykčiau tai būtų apsiurdas jus savo akim matau, kad jis ją atstumia..

-Bet argi nieko nepajautei?-ir ji vėl jį pabučiavo. Tada pasivėrė durys ir kolidoriuje išdygo Harry.

-El, kad ir kaip man sunku taip pasakyti jis tavęs nemyli. Jis myli Ariana, o ji jį.-pasakė ir mačiau jo akyse skausmą. Kas čia darosi?-Trečias čia nereikalingas. Aš pasitraukiau, pasitrauk ir tu.-Dabar jau tikrai nieko nebesupratau. Net nesupratau kad verkiu. Velnias kodėl aš verkiu? O ne ir vėl pykinimas. Apsidairiau aplinkui ir šalia pamačiau šiukšlių dėžę. Pasilenkiau, bet nieko pykinimas praėjo. Klaidingas pavojus. Jie tryse vis dar stovėjo ir manęs nematė. Ką Harry turėjo omeny, kad jis pasitraukė?

-Na jau ne aš žinau, kad jis mane dar tebemyli.-ir ji vėl jį pabučiavo, bet Louis ją vėl atstumė ir nusuko žvilgsnį. Ir tą akimirką jis pamatė mane.

-Ariana?-jis greitai pradėjo artėti prie manęs, bet šiuo momentu nenorėjau su juo kalbėti. Man per daug visko vienu metu. Bet pajudėti negalėjau.Aš tiesiog nuleidau galvą. Tik pajaučiau, kaip jis savo ranką, paima už mano smakro ir pakelia taip priversdamas pažiūrėti jam į akis.-Ilgai čia stovėjai?

-Pakankamai.-pasakiau ir nežinau, kodėl bet tiesiog dabar man to reikėjo. Stipriai jį apkabinau. Ir tuo metu pro mus praėjo Eleanor.

-Louis žinai, kad aš to taip nepaliksiu.-pasakė ir pradingo. Kolidoriuje likome stovėti dviese. Harry grįžo į tą kambariuką, iš kurio išėjo.

-Kas atsitiko, kad atvažiavai?-paklausė Louis.

-Tiesiog pasiilgau.-pasakiau, dar nebuvau pasirengusi jam pasakyti, kad aš nėščia.

-Einam su manim.-pasakė ir pradėjo vesti mane prie tų durų, kur įėjo Harry.

-Louis? Ką Harry turėjo galvoje pasitraukė?

-Manau tai jis pats turės tau pasakyti.-pasakė ir nuleido akis.

-Louis kas čia vyksta?-vėl paklausiau.

-Tu jam patinki daugiau nei paprasčiausia draugė.-pasakė.-Atsimeni tą dieną,kai jis skambino ir tu atsiliepiai, na kai mes apsipykom?

-Nu.

-Na tai mes susipykom dėl tavęs, bet jis vėliau pasakė kad pats kvailai elgiasi, nes mato,kad tau patinku aš.

-Tai?

-Taip jis tave irgi įsimylėjas.-pasakė Louis. Ir aš apšalau. Aš taip ir jaučiau. Kad ir tada kai jis mane apkabino. Jo apkabinimas iš jo pusės nebuvo paprastas. Ir tas keistas žvilgsnis.-Ką apie tai manai?

-O ką galiu manyti? Aš savo širdžiai neįsakinėju.-pasakiau ir nusišypsojau.-Ji pamilo tave.-ir tada jis mane švelniai pabučiavo.

-O dėl to bučinio su El..

-Bučinių, bet niekis, juk pati mačiau, kad kaskart ją atstumdavai.-pasakiau.-Bučiau kvailė jei kelčiau tau pavydo scenas dėl tokių jos poelgių.

-Taip mane kažkas tikrai myli.-pasakė ir nusišypsojo.

-Dabar, visados ir išvisos širdies.-pasakiau.-Ir Louis?

-Taip angele?-norėjau pasakyti apie vaikelį, bet vėl prasidarė durys ir pro jas išėjo Harry su Liam.

-Louis tu mums reikalingas.-pasakė Liam, o Harry žiūrėjo į mane.

-Aha, tuoj. Ką norėjai pasakyti?-paklausė.

-Nieko tai gali ir palaukti.-pasakiau, nes tai ir tiesa tai gali pasaukti 9 mėnesius.

-Tikrai?

-Tikrai.-pasakiau.

-Na tai eime.-pasakė ir pasiėmęs mane už rankos nusivedė ten kur buvo ir visi kiti. Čia buvo ir Paul. Jie dirbo, kaip supratau planavo kažką ar panašiai. Nelabai supratau. Kai atsibodo klausyti tai apie ką jie kalbėjo, išsitraukiau telefoną ir patikrinau. Buvo kelios žinutės. Ir jos visos nuo Keitės.

„Na kaip jis reagavo?" pirmoji,kurią perskaičiau. „Abejoju ar įstengsiu šiandien jam pasakyti, todėl neprasitark.", ji „Kas atsitiko?", aš „papasakosiu vėliau". Ji „gerai".

-Su kuo susirašinėji?-paklausė Harry.

-Su Keite.-pasakiau ir pažiūrėjau tiesiai jam į akis.

-Louis sakė, kad žinai.-pasakė ir nusuko akis.

-Žinau.-pasakiau.-Bet norėčiau, kad tai nieko nekeistu.

-Kaip?

-Tu mano draugas, o draugus aš myliu.-pasakiau.-Nors ir myliu ne taip kaip Louis tu man visteik brangus.-pasakiau ir jo veide atsirado šypsena.

-Daugiau nieko ir nenorėčiau.-pasakė ir apkabino.-Jei kas žinok aš visada tavo paslaugom.

-Gera žinoti.-pasakiau.

-O dabar sakyk kokia priežastis, tavo atvykimo čia.

-Nieko ypatingo.-pasakiau.

-Bet tu tikrai bloga melagė.-pasakė ir nusijuokė taip priversdamas ir mane nusijuokti.-Nagi pasakyk nieko niekam nesakysiu.

-Am nežinau manau pirmas tai turėtu sužinoti Louis.-pasakiau.

-Ką sužinoti?-pasigirdo rimtas Louis balsas. Shit. Dar nebuvau pasiruošusi jam pasakyti apie vaikelį. O ne ir vėl pykina , ir manau, kad dabar ne klaidingas pavojus. Greit akimis susiradau šiukšlių dėže ir pašokus pribėgau prie jos. Kai išsivėmiau vaikinų veidai buvo persigande.

-Ariana?-paklausė sumišęs Louis. Žinojau, kad dabar privalau pasakyti. Bet mane trigdė visų akys įsmeigtos į mane. Aš uždėjau rankas ant pilvo. Bet mano judesį pamatė tik Harry. Ir jis išsižiojo. Jo žandikaulis atvipo.

-Sveikinu Louis.-pasakė ir patapšnojo, jam per petį. Visi į jį pažiūrėjo nieko nesupratę.

-Ką? Kas?-Louis sutriko.

-Manau Arianai ir Louis dabar reikia pasikalbėti vieniem.-pasakė Harry. Ir tada Louis priėjo prie manęs.

-Ariana, kas yra? Prašau negązdink.-kai jis pasakė jo balse buvo girdėti išgąztis ir sumišimas. Gal net baimė. Paėmiau jo ranką ir priglaudžiau prie savo pilvuko. Kai pakėliau akis jis žiūrėjo į pilvuką tai į mano akis.-Tu..Tu..

-Taip aš nėščia, ir aš nežin...-pradėjau sakyti, bet Louis lūpos mane užčiaupė.

-Tu net neįsivaizduoji, koks aš laimingas.-ir tą akimirką supratau, kad mano nuogastavimai, ir baimė buvo nepagrįstai kvaili. Juk žinojau, jaučiau, kad jis mane myli. Ir turėjau susiprasti, kad jis tikrai džiaugsis tokia žinia.Jis įdėmiai žiūrėjo į mano akis. Jo šypsena darėsi vis platesnė ir platesnė.-Aš būsiu tėčiu.-pasakė tyliai.-Vaikinai aš tapsiu tėčiu!!!-sušuko ant visos patalpos. Išpradžių vaikinų veidai buvo nustebę, tada nustebimą pakeitė šypsenos ir sveikinimo šuksniai. Jie visi greit pirbėgo ir apkabino mane su Louis. Louis buvo toks laimingas, kad jo laimė liejosi per kraštus. Jis negalėjo nustygti vietoje, kaip mažas berniukas.