Viskas ko nori Ji

VI/V

    Klube liūdėti man nepavyko dėl kelių priežasčių. Pirmoji priežastis tokia, kad Dora tiesiog buvo pasakiškai laiminga ir aš negalėjau nesišypsoti žiūrint į ją prie baro kaip ji koketuoja ir gauna nemokamai mums kokteilių. Žinoma, aš atsisakiau gerti, taigi du kokteliai į Dorą. Antroji priežastis, kodėl aš negalėjau būti rimta, susimasčiusi ir nuliūdusi tai – muzika, kuri tikrai labai smarkiai užgulė ausis. Išgėrusi porą kokteilių mano draugė atsipūtė, lyg ir nusiramino, dėl visiškai girto savo vaikino Hendriaus ir mes nuėjome į šokių aikštelę. Nešokti buvo neįmanoma, nes aplink esantis žmones tave vertė judėti, jei nieko nedarai jie tiesiog sutryps tave šokinėdami į orą. Taigi judu pagal muziką, nejaučiu kiek laiko praeina. Gal trys ar keturios dainos sugroja, tikrai neskaičiavau, bet aš pavargau, todėl griebiau Dorai už riešo ir nusitempiau ją prie laisvo staliuko, tolėliau nuo šokių aikštelės, kur muzika, tiesiog pradangina viską. Atsisėdau ir atsidusau kaip kokia senutė. Dora nusijuokė ir kiek rėkdama sako man:
-Nori ko nors atsigerti?
-Ačiū, vandens, - mandagiai paprašiau jos, o po to nusekiau ją akimis iki baro, kur pora vaikinu tiesiogiai, nesislėpdami nužiūrėjo jos trumpą suknelę.
Šypsodamasi stebėjau viską kas vyksta prie baro ir mintyse galvojau.
„Kokia ta Dora pakvaišusi ir neveltui mano draugė"
O tada aš prisiminiau, jog seniau aš dar labiau buvau pakvaišusi ir pametusi galvą. Tik dabar, smarkiai pasikeičiau ir žinau to pasikeitimo priežastis. Taip galvoti keista, bet aš viską suvokiu ir galiu tik pagirti save, kad iš tokios pakvaištelės tapau, tokia rimta ir atsakinga moterimi. Negaliu sakyti, kad Dora tokia, bet negaliu neigti, tai ką matau sau prieš akis. Ši mergina sugeba sugėdinti vaikinus. Vienas vyriškis sėdėdamas netoli prie stovinčios Doros ją užkalbina, o tada pratarus kelius žodžius paliečia jai sėdmenis. Iš tiesu labai išsigandau, nes toks priekabiavimas man sukėlė tik neigiamas emocijas, todėl piktai žvilgtelėjau dar kartą į jų pusę įsitikindama, kad jai viskas gerai. Ir aš tikrai nesitikėjau tokio veiksmo. Dora šveitė mano užsakytą vandenį tam vyrukui tiesiai į veidą, o tada kažką jam pasakė ir pirštu parodė į mano pusė ir švelniai susišypsojusi pamojavo man. Sutrikusi, pasimetusi ir galvodama: „Kas čia po velnių vyksta" atmojavau jai ir išplėšiau nedrąsią šypsenėlę. Ir tik tada pamačiau, kad tas vyrukas paraudonavo kaip koks čili pipiras ir kažką suburbėjo Dorai, bet ši neklausė jo ir tiesiog grįžo prie staliuko ir atsisėdo prie manęs.
-Kas čia buvo? – sutrikau.
-Jis lindo, taigi turėjau pasakyti, kad aš lesbietė, - purkštelėjo iš juoko Dora. – Gal pasibučiuojam.
Dora buvo visiškai girta ir ji linksminosi. O mano galvoje tik viena mintis.
„Noriu prisiminti kaip gera būti ta pakvaišusia mergiote ir džiaugtis gyvenimu, daryti viską ką noriu."
Todėl nieko nedelsdama ir nieko neklausinėdama pasilenkiau prie Doros ir sukeldama tikrą spektaklį pabučiuoju Dorą į lūpas ir tai ne paprastas bučinys, o tikras, su liežuviu ir rankų nuslydimu iki pat liemens. Dora žinoma buvo apstulbusi, bet jai labiau tai buvo juokinga ir kai mes liovėmės ji užmetė akį į spoksančius nuo baro vyrūs, kurių veidai buvo apstulbę ir netekę žado, ir pradėjo krizenti. Aš prisijungiau prie jos ir tada atsidusau, nes buvo labai gera, daryti viską neapgalvojus ir džiaugtis ta akimirka.
-Negalvojau, kad tu tokia gera bučiavimosi srityje, - pridūrė ji ir kilstelėjo savo Margaritos taurę. – Už mus merginas, kurios gali viską!
-Į sveikatą, - pakėliau savo vandens stiklinę ir tada pasižiūrėjau į savo mobilųjį.
Gavau žinutę nuo Kipro:
„Mikas pasakė kokiame jūs klube esate. Mes su Hendriumi greitai būsim ten."
-Šūdas, - nusikeikiau ir Dora mane išgirdo.
-Kas?
-Kipras ir Hendrius atvažiuoja čia, - papurčiau galvą nuliūdusi.
-Iš kur jie žino, kad mes čia? – nustebo ji.
-Vairuotojas pasakė, - pavarčiau akis pykdama, kad sutikau būti vežama apsauginio.
-Nekenčiu jų, - pridūrė ji sutikdama su mano mintims.
Man labiausiai nepatiko ne tai, kad jie atvažiuoja, o tai, kad aš ir vėl turėsiu būti susikaupusi ir nieko drastiško nedaryti prieš Kiprą, pavyzdžiui bučiuoti savo geriausią draugę, ar bandyti ką nors kvailo. Tai mane erzino ir jaučiausi lyg persekiojama, nes nei kelioms valandoms negaliu būti viena ar bent su savo drauge Dora.
-Gerai, - po geros pauzės, kol išgėrė savo kokteilį, Dora prabilo. – Eime šokti, aaaarba einam šokti, daugiau jokių variantų neturiu, - rakino ji mane. – Nagi, Beka.
-Tuoj, palauk, - prašiau jos akimirkos ir išgėrusi visą stiklinę, jau spėjusio atšilti vandens pakilau nuo staliuko. –Dabar jau galim eiti, - linktelėjau jai ir šyptelėjusi paėmiau ją už rankos.
Kadangi jutau, kad vaikinukai prie baro dar stebi mane ir Dorą turėjau imtis tam tikrų priemonių, kad jie atslūgtu nuo mūsų ir mes gerai galėtume šokti. Palietusi Doros sušilusią ranką ir sulaukiau tik geros jos reakcijos ji suspaudė mano ranką ir mes susikibusios pradėjome šokti. Muzika tranki ir kviečianti visus pakelti rankas į viršų kartu dainuoti. Tik tada paleidau Doros ranką ir dėl to gailėjausi, nes po to, po kelių akimirkų, trumpučio dainos priedainio, kuris buvo didžiausia dainos kulminacija ieškodama Doros jos neradau ir tada išsigandau. Nustojau šokti ir išplėtusi akis ieškojau savo draugės visuose šokių aikštelės pusėse, bet nieko pažystamo į ją neužmačiau, o tada pajutau sunkias rankas sau ant liemens. Iš karto supratau, kad tai tikrai ne Dora. Nes prie manęs besitrinantis pagal muzika kūnas buvo vyro ir jutau jo sustandėjusią lyti. Tai buvo keista ir labai nemalonu todėl sugriebusi vyriškio rankas patraukiau jas nuo savęs, o atsisukusi labai išsigandau. Prieš mane stovėjo Kipras ir jis šypsojosi. Jam buvo juokinga, o aš jaudinausi dėl savo draugės.
„Po velnių, kaip nekenčiu, kai jis mane užpuola taip netikėtai..."
Kipras sugriebė mane delnų ir pagal muziką kvietė mane šokti kartu su juo, bet aš sustingusi papurtau galvą, vis dar galvodama apie Dora. O tada pasistiebusi, rankomis apsikabinusi Kipro kaklą ir jį palenkusi šiek tiek arčiau prie savęs surėkiau į ausį klausdama:
-Gal matei Dorą?
Jis nieko nesakė ir linktelėjo, toliau šokdamas pagal ritmą, rankomis apsikabinęs mano liemenį.
-Kur ji? – surėkiau dar kartą.
-Su Hendriumi, jis ją išsitempė prie staliuko, kuris netoli baro. Pats mačiau, jai viskas gerai, - ne taip jau ir rėkdamas, švelniu balsu pasakė Kipras. – Jis verkė.
-Kodėl?
-Iš laimės, - šyptelėjo pažiūrėjo į mane ir apdovanojo mane švelniu bučiniu. – Jis džiaugiasi dėl mūsų ir dėl to, kad taps lyg ir dėdė.
-Tai jis jau džiaugėsi? – šiek tiek ironiškai pasakiau ir tada paleidau Kipro kaklą.
Jis vis dar laikė mane apkabinęs ties liemeniu, o po to tiesiog, po keliu sekundžių, aš buvau prispausta prie jo kūno ir privalėjau judėti pagal jo ritmą, kuri buvo daug lėtesnis nei muzikos. Šokis su šiuo vyru buvo lyg atsiskirimas, nuo šalia šokančių žmonių. Mes pasinėrėm į savo sukurtą pasaulį, kuriame tik mes du, ir mums nerūpėjo niekas. Tik tuo metu aš lioviausi pykti, dėl patiriamos nelaisvės, kuri atrodė trukdė man būti kitokiai. Bet supratau, kad galiu jaustis ir pašėlusia ir kitokia ir su Kipru. Ir svarbiausia tai, kad man nereikia būti drastiškai ir pakvaišusiai, kad pajausčiau gyvenimą. Kartais užtenka ir sulėtintos akimirkos, lyg iš žiaurių veiksmo filmų, kad pamatyčiau visas detales ir jos mane nudžiugintų. Šokome taip susiglaudę kelias, o gal ir ilgas akimirkas. Iš tiesų buvo gera jausti šalia savęs Kiprą, bet po to pajutau nuovargį ir vėl pasistiebusi jam prie ausies paprašiau grįžti pas Dorą ir Hendrių.
-Pavargai? – paklausė manęs, kai buvome jau tolėliau nuo šokių sukūrino.
Tiesiog linktelėjau ir paėmusi jo ranką suspaudžiau ir šyptelėjau sau nedrąsiai po nosimi, kad Kipras to nematytų. Buvo gera ir aš džiaugiausi šia akimirka. Pakėlusi akis nuo judančio grindinio į staliuką, prie kurio sėdėjo mano geriausi draugai nudžiugau, nes mačiau, kad ir jie džiaugiasi vienas kitu. Dar kartą šyptelėjau ir pagalvojau:
„Dabar viskas atrodo tobula. Nieko netrūksta, tiesiog reikia daug laiko, jog spėtume pasidžiaugti tuo trumpu gyvenimu, nes nežinia, kada viskas baigsis."
-Jūs jau čia! – apsidžiaugęs nuo staliuko pakilo Hendrius ir puolė prie manęs. – Tu tokia graži, Beka! Labai džiaugiuosi dėl tavęs ir tavo vaikelio! – pakštelėjo man į žandą.
-Gerai, gerai, Hendriau, paleisk ją, - juokaudamas prabilo Kipras ir žengė žingsnį į priekį, bet mano rankos nepaleido. – Nepriprask, turi savo mergiotę. – nusijuokė Kipras ir apkabinęs savo artimą draugą viena ranka patapšnojo jam per nugarą.
-Nebūk toks pavydus, Stutmundai, - nenustojo juoktis Hendrius. - Gal jau keliaujam į tavo namus, aš pavargęs, - pasiteiravo jis.
-Žinoma, - rimtesniu veidu sutiko Kipras ir akies kampeliu žvilgtelėjo į mane įsitikindamas, kad aš dar čia.
-O kur tu miegosi? – ne šiek tiek, o labai apgirtusi paklausė Dora savo vaikino.
-Na, tikrai ne su tavimi, - papurtė galvą Hendrius ir apkabino ją per liemenį. – Tu su Beka, prisimeni?
O tada Dora atsijungė, o Hendrius papurtęs galvą ir pavartęs akis apglėbė ją ir išnešė į lauką. Tam vyrukui pasisekė, kad jis buvo greitas, nes kai tik pastatė Dorą ant kojų ji apsivėmė gatvėje.
„Ji apsinuodijo, vargšė..."
-Jai reikia vandens, labai daug vandens, nes kitaip negalėsim važiuoti, nebent norit, kad ji apvemtu jus visus, - paaiškinau jiems ir pasižiūrėjau į Kiprą.
-Grįšiu atgal ir nupirksiu buteliuką vandens, - po trumpos akimirkos ir žiūrėjimo man į akis pasakė Kipras. – Tuoj. – Ir dingo šiumulyje.
Stebėjau kaip Hendrius švelniai ir kantriai tvarkosi su Doros plaukais ir padeda jai išsivemti. Jis tikra mylėjo ją ir aš džiaugiausi, kad jis jai jaučia tokius artimus jausmus, nes kiek žinau, ta vemianti mergina yra tiesiog pametusi galvą, dėl jo. O tada lyg norėdama pasakyti Hendriui, kaip Dora ji myli pradėjau pasakoji:
-Prie Doros lindo, kai ji buvo prie baro, - sulaukusi nustebusio Hendriaus veido nutilau, o po akimirkos pradėjau pasakoti toliau. – Ji žinoma sugebėjo apsiginti ir apipylė vyruką su šaltu vandeniu, kuris buvo mano, o tada dar apsimetė esanti lesbietė, o aš jos mergina, - nusijuokiau.
-Na, tai tikrai puikus planas, - šyptelėjo Hendrius.
-Aš ją pabučiavau į lūpas, - lėtai pasakiau ir stebėjau jo veidą, kuris ir taip buvo nustebęs, bet tada jis dar labiau nustebo. –turėjome tai padaryti, kad tie vaikinai nustotų mus nužiūrinėti.
-Na, jei tai buvo būtina, galiu tai suprasti, - šyptelėjo jis, leisdamas man suprasti, kad viskas gerai.
-Tiesiog norėjau pasakyt, jok Dora yra pametusi dėl tavęs galvą ir dėl tavęs ji padarytų daug ką.
-Ačiū, Beka, tu puiki draugė.
-Dėkui tau, kad tu ją myli, - padėkojau ir tada pasitikau grįžtantį Kiprą su pora buteliukų vandens.
„Turime duoti atsigerti Dorai, o tada keliausime namo"
Automobilyje, vairuojant Mikui, Hendrius neapsikentęs nesiliaujamo Doros vėmimo automobilyje paklausė:
-Po velnių kiek ji gėrė, kad taip vemia?
-Tik porą Margaritos kokteilių prieš tai išgėrus kelis šotus tekilos, - nedrąsiai pasakiau jam. – Ji gėrė ir už mane, aš juk negaliu.