Viskas ko nori Ji

VI/VI

Pripažinsiu miegoti su vemiančia mergina nėra labai smagu, o visu pirmą tai dėl kelių priežasčių: miegodama Dora gailiai kažką kužda ir dejuoja, dėl pykinimo ji negali ramiai miegoti ir vartosi lovoje ir taip pažadina mane. Neiškentusi tokių trukdžių pakilau iš lovos ir tyliai išslinkau iš savo kambario, kuris nekvepėjo maloniai. Jau buvo gerokai po trejų nakties, pro didelius langus skverbėsi mėnulio šviesa ir erdvi patalpa buvo apšviesta pakankamai, kad pamatyčiau virtuvėje, tamsoje sėdintį Kiprą. Ant baro kėdės, nejudėdamas drybsojo jis ir gėrė gėrimą, tik nežinau ką, gal šiltą pieną, o gal tiesiog vandenį. Šiek tiek aiktelėjau, bet jis iš karto mane tildydamas ant savo lūpų uždėjo pirštą, o po akimirkos parodė į baltos odos sofą ant kurios nariai, lyg mažas susirietęs ežiukas miegojo Hendrius.
-Kodėl nemiegi? – priėjusi prie virtuvėje esančio baro paklausiau Kipro.
-To paties norėčiau paklausti ir tavęs.
-Dora labai blaškosi ir neleidžia man ramiai pamiegoti, o tu neturėtumei tuo skųstis, tavo sugėrovas ramiai miega, - šmaikščiai pajuokavau ir pajudėjau prie šaldytuvo, nes matydama Kiprą geriant gėrimą lyg niekur nieko pati ištroškau.
-Ar jai labai blogai? – paklausė Kipras tik tada kai iš šaldytuvo ištraukiau pakelį sulčių.
-Na, ji nevemia, bet jai tikrai blogai, ryte nunešiu jai vandens ir kelias aspirino tabletes, padės nuo pagirių. Dora tikrai padaugino, bet aš ją suprantu.
-Ar gi?
-Taip, ji turėjo kelias priežastis taip gerti, - linktelėjau. – Visų pirma ji gėrė ir man statomus gėrimus, bare buvo daug mūsų gerbėjų, kad jau nebegalėjome jų atsikratyti.
-Bet atsikratėte?
Tiesiog linktelėjau, o po to pratęsiau savo pasakojimą.
-Taip pat ji šį laiką norėjo praleisti linksmai, nes nemanau, kad naujas darbas firmoje jai padeda pailsėti. O Dora tik taip moka atsipalaiduoti.
-O kas tau padeda atsipalaiduoti?
-Jei būtum paklausęs to šiek tiek anksčiau, kai aš nesilaukiau tavo vaiko, atsakyčiau, kad man patinka atsipalaiduoti kaip Dorai, bet dabar daug ką apgalvojusi ir žinant, jog alkoholio negaliu vartoti, - šyptelėjau. – galiu pripažinti, kad pailsėti ir atsipalaiduoti padeda buvimas namuose, tai yra čia, taip pat bendravimas su tavimi. Dabar už nieką neičiau į klubą ir tikrai nesilinksminčiau taip kaip linksminosi Dora. Niekada neperžengčiau ribos, nes dabar turiu rimtų priežasčių to nedaryti.
Kipras plačiai nusišypsojo ir tada tyliai atsidusęs priėjo prie manęs ir apkabino, o paleidęs pasakė:
-Būsi tobula mama, aš esu tikras tuo. Tu šauni mergina ir aš džiaugiuosi, jog tu auginsi mano vaiką. Ačiū, - padėkojo jis ir tada pasilenkė mane pabučiuoti.
Bučiuoti šį vyrą man niekada nebus nuobodu, nes kiekvienas mūsų lūpų susilietimas paveikia mane vis kitaip, priklausomai nuo vyraujančios nuotaikos ir kitų aplinkybių. Justi šalia Kipro kūną, kurį dengia ploni marškinėliai mane jaudina, jo kūno kvapas pasiekia mane ir aš tampu neveiksni, nieko nebegalinti moteris. Vyras stovintis prieš mane sugeba paveikti mane taip, jog man norisi pulti jam po kojomis ir rėkti jam, jog jis mane jaudina, žavi ir kankina. Bet žinoma, būdama stipri ir pakankamai veiksni atsilaikau. Po bučinio trumpai akteliu, o po to atsiremiu į virtuvės spintelę ir alsuodama užsimerkiu. Mano galvoje tik viena mintis:
„Pasaka"
-Ar viskas gerai?
-Taip, - sušnabždu ir pakeliu akis į jį. – nors ir nelabai noriu tai pripažinti, tu labai jaudini mane ir aš labai silpnai jaučiuosi, kai pamatau tave stovinti basomis pėdomis su pižamos kelnėmis, marškinėliais ir kvepianti taip seksualiai.
-Aš tave jaudinu? – nustebęs paklausė Kipras ir bandė dar kartą prieiti prie manęs, bet aš nusisukau, griebiau stiklinę sulčių ir dingau iš virtuvės.
Grįžusi į kambarį radau Dorą miegančia mano lovos pusėje, apsikabinusią mano pagalvę ir ramiai miegančia. Turbūt jei buvo keista miegoti ne savo lovoje ir žinoma su manimi. Gurkštelėjau sulčių ir grįžau atgal į lovą prisimindama, kad rytoj man pas daktarę Alicia Fanel.
„Velnias, tikiuosi mažiukui nieko blogo nebus, o skausmai nieko blogo nereiškia.."
Su tokiomis mintimis užmigau ir pradingau spalvingame sapne, lyg būčiau prisirūkiusi Kipro duotos žolės. Taip aš dar prisimenu, kai jis mane pirmą kartą pabučiavo, kai mes kartu, mano kieme rūkėme su jo draugais. Dingus Kipro bičiuliams likome tik mudu, o tada supratau ką reiškia būti prisirūkius, per daug atsipalaidavus ir neatsakingai. Nes jis pabučiavo mane be mano leidimo, žinoma, gal tuo momentu tai jam atrodė kaip puiki akimirka, bet man dabar prisiminus, tai visiškai neromantiška.
Rytą pabudau, kaip supratau anksti, nes dangus dar buvo švelniai raudonas, saulė ką tik pakilusi. Prieš išlipdama iš lovos pasižiūrėjau kaip laikosi Dora, vildamasi, kad niekur nebus privemta ir apsidžiaugiau, nes viskas buvo švaru, tik išsigaravęs alkoholis kambaryje, po nakties, paliko blogą kvapą, todėl pravėriau langą, pro kurį prasiveržė siaubingas ritinio miesto garsas, gatvėse važiuojančių ir garso signalą leidžiančių automobilių garsai, žmonių rėkavimas. Jokios natūralios aplinkos. Akimirką net pasiilgau ramios San Diego gamtos, jūros ošimo, paukščių čiulbėjimo garso. Nuo triukšmo akis pravėrusi Dora buvo sutrikusi ir šiek tiek susigėdusi.
-Labas rytas, atsiprašau, kad pažadinau, tiesiog norėjau pravėdinti kambarį.
-Viskas gerai, manau man užtenka miego.
-Kaip jautiesi?
-Gerai. Ar labai trukdžiau tau?
-Viskas gerai, - patikinau ją. – Einu atnešiu pusryčius ir aspirino.
- Ne, eisiu kartu, tik duok man kelias minutes, noriu apsiprasti.
-Kaip nori, - patikinau ją ir atsisėdau ant lovos krašto, stebėjau kaip Dora nueina į vonia ir pakiša rankas po bėgančiu vandeniu.
-Ar viską prisimeni iš vakar vakaro? – paklausiau iš smalsumo.
-Viską iki tada, kai praradau sąmonę, man labai gėdą dėl tavęs, Kipro ir Hendriaus.
-Viskas gerai, tu tiesiog padauginai, o po to daug vėmei, - pajuokavau ir tada sutikau Doros perkrypusi veidą.
-Tai nejuokinga, - nesutiko su manimi Dora. – Nors žinoma, tu jautiesi šventoji, nes turi pasiteisinimą negerti.
-Nesu šventoji, - papurčiau galvą. – Juk laukiuosi Kipro, savo viršininko vaiko, taip pat negaliu gerti su savo geriausia drauge. Tai labai rimtas dalykas, - patikinu ją. – Ir aš taip pat blogai jaučiuosi prieš jus.
-Na gerai, mes lygios, bet tu nevėmei prie savo vaikino kojų, - susigėdusi ir turbūt atsimindama paskutines vakaro valandas ji pyktelėjo ant savęs.
-Iš tiesų esu, nors kiek žinome Kipras nėra mano vaikinas.
-Vėmei? Kada?
-Kai buvome pas jo tėvus, namuose. Naktis buvo siaubinga. Nėščiukių vėmimas, nieko gero... Atrodo apsivemsi nuo bet kokio kvapo ar maisto.
-Na, mes nors šiek tiek panašios, - nusijuokė ji ir grįžo atgal į kambarį. Galim eiti pusryčiauti, manau vyrai jau bus atsikėlę, juk jie važiuos dirbti. Pala, o tu nedirbsi?
Papurčiau galvą lyg ir pasakydama, jog man laisva diena.
-Kipras leido man neiti į darbą, be to turiu nuvykti pas ginekologę. Palydėsi mane?
-Žinoma, - sutiko ji ir sekė paskui mane einančią iš kambario.
Virtuvėje sėdėjo Kipras ir Hendrius. Abu jie atrodė labai gražiai, abu su kostiumo kelnėmis ir marškiniais. Atrodė lyg broliai sėdintys prie pusryčių stalo ir kramsnojantys skrebučius ir gerdami juodą kavą.
-Labas rytas, - kartu su Dora vienu metu pasisveikinome.
Dora prisėdo šalia Hendriaus prieš tai pakštelėdama jam į lūpas ir atsiprašydama mirktelėjo. Aš atsisėdau kitoj stalo pusėj prie Kipro ir nedrąsiai šyptelėjau. Jis rimtu veidu linktelėjo man ir pasižiūrėjo į Dorą.
-Kaip laikaisi?
-Geriau, nei turėčiau, Kiprai. Ačiū. – Linktelėjo ji ir tada pasižiūrėjo į Hendrių. – Atsiprašau tavęs, kad priverčiau tave būti tokioje nemalonioje situacijoje.
-Viskas gerai, mažute.
-Ačiū, - linktelėjo ji ir pasižiūrėjo ant stalo esančius skrebučius.
-Skanaus, - nusijuokęs pasakė Hendrius ir paklėstė jai nuogarą. – Esi labai išalkusi?
-Taip, - linktelėjo Dora ir grėbė valgyti ir gerti viską kas buvo ant stalo.
Tuo metu, kai niekas ne per daugiausiai kreipė į mane ir Kiprą dėmesio aš jo paklausiau:
-Kelintą valandą man pas daktarę?
-Pas daktarę Fanel? – pasitikslino jis.
Aš tiesiog linktelėjau laukdama jo atsakymo.
-Andrėja man parašė žinutę, kad vizitui užregistravo dvyliktą valandą, todėl baigęs darbus prieš pietus atvažiuosiu čia ir galėsime kartu nuvykti.
-Ar tu tikrai nori vykti kartu? Mane palydėtų Dora. Su ja aš tikrai būsiu saugi ir man viskas bus gerai.
-Ne, - griežtai atkirto man Kipras. – Vyksime tik mes.
-Negaliu palikti savo draugės vienos, - šiek tiek ginčidamasi pasakiau.
-Tavo draugė kartu su Hendriumi planuoja važiuoti iki Doros tėvų, taigi tu būsi namie viena.
-Matai, - šiek tiek prablaškydamas mane Hendrius sako Dorai. – Jie pešasi kaip kokie sutuoktiniai, - nusijuokė jis ir prie jo juoko prisidėjo Dora.
-O ji dar sakė, kad jie tiesiog augins vaiką, - papurtė galvą Dora. – Melagiai.
-Dora? – nustebau. – Baik, - paprašiau.