Viskas ko nori Ji

VI/IV

    -Kaip matau panelė, Beka, turi tarnaičių, - eidama man iš paskos neslėpdama savo nuostabos pasakė Dora.
-Apsauginiai ir Mirija, kurią vadini tarnaite dirba ne man, - papurtau galvą. – Jie visi dirba Kiprui, - tyliau pasakiau ir įžengusi į virtuvę pasisveikinau su ponia Zamges, - Laba diena.
Moteris maloniai man nusišypsojo ir pasižiūrėjo į Dorą.
-Tai mano draugė, Dora.
-Malonu susipažinti, - linktelėjo Marija Dorai, o tada kreipėsi į mane. – Ko norėtumėt?
-Ko nors valgyti, - nedrąsiai šyptelėjau. – o kur Kipras?
-Ponas Stutmundas darbo kambaryje.
Linktelėjau ir klausiamai pasižiūrėjau į Dorą, kuri įsitaisė šalia manęs, prie pusryčių baro.
-Sakei, kad judu su Hendriumi atvykote. Tai kur jis?
-Oj, - prisiminė ji. – Hendrius dabar turi susitikimą, bet po jo iš karto atvyks čia. Manau jis greitai bus čia. Juk žinai kokie tie darbo susitikimai būną... vienas senis pasiūlo ilgiau pasėdėti ir išgerti, o tu negali atsisakyti, nes jam atrodys, kad tu nemandagus.
- Ir iš kur tokios žinios?
-Hendrius visada užsibūna su verslininkais, - liūdnai šyptelėjo ji. – Jis man pasakojosi. O Kipras neužtrunka?
Papurtau galvą. Kipras nelabai susitinka su verslininkais, dažniausiai juos pasikviečia į savo biurą ir ten tvarko savo reikalus susijusius su verslu. O pasimatymams jis skiria daugiau dėmesio tik tada, kai tai susieja su merginomis.
Kartu su Dora vakarieniavome, ponia Marija iškepė nuostabios vištienos su nuostabiomis salotomis. Net virtuvės mergina, mano draugė, turėjo pripažinti, kad moters pagaminta vištiena nuostabaus skonio. O baigusi valgyti pridūrė:
-Dabar suprantu, kodėl Kiprui reikia ponios Marijos, - nusijuokia ji ir akylai stebi mano reakciją.
O aš išplėstomis akimis žiūriu ir nesuprantu apie ką ji.
-Ji velniškai gerai gamina, - patikino Dora.
-Na, taip, - santūriai šyptelėjau ir linktelėjau. – Ką nori veikti? – paklausiau po akimirkos.
-O ką nori? – paklausė ji.
-Tu mano svečias, tu gali pasirinkti ką nori veikti, aš su viskuo sutiksiu.
Dora akimirką galvojo, o po to mus išblaškė atsidarančio lifto garsas. Abi pasižiūrėjome kas ten ir abi apsidžiaugėme. Iš lifto besišypsantis išėjo Hendrius. Prie jo pribėgo Dora ir apkabino ir pakštelėjo į lūpas. Hendriaus merginai pasitraukus į šoną aš taip pat galėjau apkabinti jį.
-Labas Beka, - šyptelėjo jis atsitraukęs. – Esu labai nustebintas, kad tu čia gyveni.
Iš jo pasakymo supratau, kad jis nežino apie nėštumą ir tada supratau, kad geriau dar patylėti, nes mano manymu naujieną geriau praneš Kipras.
-Na, taip ir man pačiai keista, - sutrikusi pasakiau ir nervingai pasižiūrėjau į Dorą, kuri stovėdama už Hendriaus papurtė galvą patvirtindama mano įtarimus.
Ir tada iš darbo kambario išeina Kipras, jis kaip koks visažinis, žino kada išeiti ir kada gelbėti mane.
-Sveikas brolau, - linksmai pasisveikino Kipras, kurio emocijos dėl skyrybų dar nepasikeitė. – ir kaip susitikimas?
-Labas, Kiprai, - pasisveikino Hendrius su labai laimingu vyrų.
Ir tada supratau, kad Kipras pasigrobė jį. Dora atsistojusi prie manęs taip pat atsiduso ir tada papurtė galvą lyg sutikdama su mano mintimis.
-Na, štai ir nebėra vaikinų, - nusijuokiau. – Tai ką veiksim?
-Kadangi, jie užsiėmę savimi, manau galime eiti į kokį klubą. Nori?
Ir tada susimasčiau ar tai gera idėja, juk aš nėščia, bet vijau blogas mintis ir šyptelėjusi linktelėjau. Grįžusios į mano kambarį pradėjome ruoštis. Dora mane padažė. Galiu pasakyti, jog kiek per daug, bet nenorėjau su ja ginčitis, juk šiandien mūsų vakaras ir turiu būti laiminga, jog ji viduryje savaitės sugalvojo atvykti.
-Einam? – paklausė manęs Dora, kai žiūrėjau į save veidrodyje.
Makiažas atrodė nuostabai, šešėliai tamsūs ir blizgus, o raudonos lūpos puikus akcentas, kuris viską apibendrina.
-Taip, - linktelėjau. – Reikia pasakyti Kiprui, kad išeiname.
Dora kreivu žvilgsniu nužiūrėjo mane nesuprasdama, kodėl turiu pasisakyti kur einu. Bet aš nekreipiau į tą žvilgsnį dėmesio ir pasakiau:
-Nenoriu, kad jis jaudintųsi.
-O kada nors jis jaudinosi?
Linkteliu ir nenustembu pamačiusi pakraupusi Doros veidą. Tačiau po akimirkos Dora atsigauna ir žingsniuoja man iš paskos. Girdžiu kaip mūsų aukštakulnių kulniukai atsitrenkia į grindis ir atsiradęs garsas neritmingas. Sustoju prie darbo kambario ir pabeldžiu, po to atidarau duris ir įeinu į vidų, Dora kartu su manimi.
Buvo labai linksma stebėti jų veidus, kai jie pamatė mus. Jie linksmai šnekučiavosi apie kažkokį poną, o pamatę mus nutilo, o abiejų veidas persimainė, akys kelis kartus nužiūrinėjo mus. Hendrius liko sėdėti nepakeitęs savo veido: išplėstos akis ir šiek tiek praverta burna. O Kipras šiek tiek nustebęs ir šiek tiek rimtas pakilo nuo sofos ir padėjo viskio taurę ant kavos stalelio. Kelias akimirkas stebėjo mane, o po to žvilgtelėjo į Dorą, turbūt manydamas, kad dėl jos aš taip atrodau.
-Atrodot gerai, - šiek tiek užsikirtęs pasakė Hendrius.
-Dėkui, - šiek tiek paraudusi linktelėjo Dora.
O aš vis žiūrėjau į neperprantamą Kipro veidą. Vienu momentu galvojau, jog jis neleis man eiti, bet tada nedrąsiai šyptelėjo ir linktelėjo sutikdamas su Hendriumi.
-Taip, sutinku. Kur eisit? – paklausė Kipras.
-Į klubą, - net nemirktelėjusi pasakiau. – matau, jus nenuobodžiaujat, - žvilgteliu į atidaryta viskio butelį, kuris jau gerai nugertas.
-Tikiuosi ir jūs nenuobodžiausit, - nemandagiai, bet kartu ir linksmai atsikalbinėjo Kirpas. – Tegul Mikas jus nuveža.
-Noriu vairuoti pati, - pasakiau jam ir primerkiu akis.
-Baka... – bandė kažką pasakyti Dora, bet aš ją nutildžiau.
-Aš vis tiek negaliu gerti, todėl galiu vairuoti. – patikinau ją.
-Kodėl negali gerti? – nustebęs paklausė Hendrius.
„Velnias..."
Žvilgtelėjau į išsigandusį Kipro veidą ir supratau, jog jis dar nepasakė.
„Kodėl jis dar nepasakė? Negi, ketino nugirdyti Hendrių, o tik tada pranešti naujienas?"
Tada piktai pasižiūrėjau į Kiprą ir kilstelėjau antakį, skatindama jį pasakyti kodėl.
Hendrius suraukęs kaktą laukė mano atsakymo, tačiau aš jam neatsakiau ir įkyriai žiūrėjau į Kiprą, kuris iš pykčio papurtė galvą. O tada garsiai atsiduso ir išpylė:
-Beka, laukiasi.
„Tik tiek pasakys?"
Nustebau, kad jis tik tiek pasakė. Negalėjau patikėti, kad jis nepasakė savo draugui, kuris yra vos ne brolis, kad tai jis užstatė man vaiką.
-Gal jau einam? – nuo tos įtampos Dora paklausė.
Nieko jai neatsakiau ir laukiau Hendriaus reakcijos, kuri mane nustebino.
-Beka, geriau nevairuok, - paprašė sėdintis vyrukas ir šyptelėjo. – Sveikinu dėl vaiko, bet manau nereiktų rizikuoti ir vairuoti, jau pradeda temti, o po klubo ir šokių tikrai jausies pavargusi.
„Ką? Kaip taip galima? Jis taip šaltai sutiko naujieną? Kodėl?"
-Kodėl tavo reakcija tokia? – nustebau.
-Tiesiog dabar esu sukrėstas ir girtas, - nusijuokė Hendrius. – Rytoj apie tai pasišnekėsime, o dabar eikit, šokiai jūsų laukia. Galbūt po valandos ar dviejų mes kartu su Kipru atvažiuosim pas jus, - linktelėjo jis Kiprui.
-Eime, - ragino mane Dora.
-Kas čia ką tik buvo? – paklausiau jos einant prie lifto.
-Jis girtas, Beka, - šiek tiek nusivylusi pasakė ji, bet neprarado nuotaikingos nuotaikos ir po akimirkos prabilo. – Greičiau varom, noriu išgerti, - nusijuokė ji ir liftas pradėjo leistis.
Prie pat lifto jau stovėjo juodas „Audi" džipas, prie atvyrų durelių stovėjo Mikas.
-Labas vakaras, paneles. – linktelėjo jis ir leido mums atsisėsti ant galinės sėdynės. – Kur vykstam? – po to kai atsisėdo prie vairo paklausė jis.
Dora pasakė gerai žinomo klubo pavadinimą ir mes pajudėjome, o aš vis dar buvau sukrėsta, dėl tokios bejausmės Hendriaus reakcijos.
„Juk jis mano draugas, o jis..."