Sudegusio Teatro Aktoriai

7 dalis

Benas apsisuko eiti, bet sustojo.
"Aš nežadu versti tavęs daryti ko nenori." Jis atsakė paprastai, nerodydamas daug emocijų.
"Ačiū." Menkai šyptelėjau ir nuleidau akis. Nekenčiau šios situacijos ir šio kvailo pokalbio. Nekenčiau to, kad mano namas sugriuvo ir mums teko apsigyventi čia. Nekenčiau to, kad suartėjau su Benu. Ir galiausiai nekenčiau to, kad pradėjau jausti stiprią simpatiją jam.
Benas išėjo ir aš kritau ant lovos. Ašaros rinkosi akyse kaip ir mintys, kad sugadinau viską kas buvo tarp manęs ir Beno.
'Taip ir turėjo būti. Man su Benu yra nepakeliui. Mes per daug skirtingi, mūsų pasauliai nesusikerta. Elgiuosi teisingai."
Atėjo vakaras, o aš vis dar buvau toje pačioje pozicijoje. Šalia manęs stovintis telefonas suvibravo ir aš jį tingiai pakėliau.
"Klausau." Atsiliepiau kimiu balsu.
"Ath!" Suspiegė Mari. "Ką tik buvau pačiam šauniausiam pasimatyme!"
"Mari, tai tavo pirmas pasimatymas. Tu net neturi su kuo jį palyginti." Atkirtau kandžiai ir iš kart supratau, kad persistengiau. "Atsiprašau, neturiu nuotaikos."
"Ar tai susiję su Benu?" Po keletos sekundžių ji paklausė.
"Iš dalies." Atsakiau atsikvėpusi.
"Ar jūs susipykot?" Paklausė ji atsargiai.
"Mes nebuvom draugai, kad būtume galėję suspykti." Pagalvojusi atsakiau.
"O tuomet kas buvote? Netikiu, kad tik pažįstami." Jaučiau, kad ji pavarto akis. Jos balso tonas buvo pavargęs. Žinau, kad ji dabar mieliau pakalbėtų apie savo pasimatymą.
"Nesvarbu." Savaime papurčiau galvą. "Aš nutraukiau sandorį. Viskas grįžo į savo vietas."
"Na ir gerai. Vistiek jaučiau, kad čia kažkas netaip." Sumurmėjo ji tyliai. "Tačiau visa mokykla jau apie jus kalba... Kur tik nueinu ten ir girdžiu apie Beną su Athena. Tu pasidarei garsi." Ji tyliai sukikeno.
"Na taip, ko aš ir troškau." Pavarčiau akis. "Susitiksim rytoj mokykloje, pasiruošk pasakoti apie savo pasimatymą." Nusišypsojau ir sulaukusi jos atsisveikinimo padėjau telefoną.
Gretimame kambaryje durys garsiai užsitrenkė ir garsūs žingsniai nusileido laiptais žemyn. Tuomet užsitrenkė antros durys ir su didžiuliu garsu mašina išvažiavo iš kiemo. Jei nors kiek tikėjausi, kad mes su Benu bendrausim kaip ir anksčiau, buvau neteisi. Dabar mes kariausim tyla.
~
Praėjo daugiau nei dvi savaitės po mūsų "išsiskyrimo". Benas su manim vargiai bendrauja. Tik tas pats pasisveikinimas ir netikra šypsena kurią jis išspaudžia mane pamatęs. Mokykloje dar ilgai manęs klausinėjo kaip man sekasi su Benu, bet galiausiai kalbos dingo ir aš vėl pasijaučiau kaip anksčiau. Dienas leidžiu kambaryje darydama namų darbus, retkarčiais susitinku su Mari, bet ši dažniausiai būna su Ashenu. Jie retai pastebimi atskirai, bet pripažinti to, kad vienas kitam patinka, nedrįsta. Jie man patinka... Norėčiau, kad ir man būtų taip pasisekę, nors... Gal ir būtų jei ne mano kvaila galva. Viską sugadinau dar net neprasidėjus.
18 valandos vakaro. Šiandien mokykloje vyks futbolo varžybos. Dažniausiai jas praleidžiu, bet Mari meldė, kad palaikyčiau jai kompaniją, nes žais ir Ashenas. Ji nepraleidžia nei vienų varžybų.
"Kaip atrodau?" Išėjusi iš vonios paklausiau Mari, kuri sedėjo ant mano lovos.
"Kaip sapnas." Ji suklapsėjo savo akimis ir plačiai išsišiepė.
"Blogas ar geras?" Pakėliau antakius.
"Kaip košmaras." Tarė išlipusi iš lovos.
"Reiškia, mes šiandien derame." Mirktelėjau ir pasiėmiau rankinuką.
"Gerai, einam, nes pavėluosim." Pagriebusi savo daiktus išėjo iš kambario.
~
Mokyklos aikštė jau buvo beveik pilna, bet Mari rado 2 laisvas vietas, pirmoje eilėje. Atsisėdusios pradėjome dairytis. Ji žinoma ieškojo Asheno, o aš.. Beno. Jis kaip visada buvo apsuptas merginų ir deja to nesigėdijo. Jam patiko jų dėmesys, o mane tai varė iš proto.
Žaidimas prasidėjo ir jie pradėjo spardyti kamuolį. Tiesą sakant vis dar nesuprantu futbolo taisyklių ir manau niekada jų nesuprasiu. Žinau tik tiek, kad jei pataikai į vartus - gauni tašką. Man to ir užteko.
Nuobodžiai sekiojau akimis kamuolį ir karts nuo karto krūptelėdavau nuo Mari garsaus rėkimo ir plojimo. Tikriausiai jie vėl pataikė į vartus.
"Matau mėgaujiesi žaidimu." Vaikinas sedėjęs šalia manęs prakalbo su šypsena veide.
"Aš čia dėl jos." Mostelėjau galvą į Mari pusę. "Man sportas yra tas pats kas kosmosas. Tolimas ir nesuprantamas." Tyliai nusijuokiau.
"Galėčiau tave pamokyti... žinai, pradmenų." Jis pakilnojo savo rudus antakius ir plačiai nusišypsojo.
"Ar tavo pamokos brangios?" Nerūpestingai atsakiau į jo flirtą ir pajaučiau deginantį Mari žvilgsnį.
"Kaip tau - nemokamai." Jis dar plačiau nusišypsojo ir Mari garsiai kostelėjo. "Tavo vaikinas į mus piktai žiūri." Po keletos akimirkų pratarė vaikinas.
"Koks vaikinas?" Suraukiau antakius ir pažvelgiau į aikštę kur visi žaidėjai buvo grupelėse. Tikriausiai dabar yra pertrauka.
"Benas." Jo šypsena dingo.
"Mes ne pora." Šyptelėjau ir pavarčiau akis. Dabar pažvelgusi į aikštę pastebėjau ir jį. Jis atrodė LABAI piktas.
"Na taip neatrodo." Jis trūktelėjo pečiais.
"Jis tikriausiai žiūri ne į mus." Numojau ranka.
"Jis žiūri į tave jau nuo žaidimo pradžios." Pavartė akis vaikinas.
"Nemanau." Nusijuokiau ir papurčiau galvą.
"Na, nesvarbu." Jis garsiai atsiduso. "Manau pati galėsi paklausti ko jis nori, jei tau nepatinka jo dėmesys, aš puikiai galėsiu jam tai parodyti."
"Man..." vos nepasakiau, kad man patinka jo dėmesys. Va čia tai būtų klaida. "Man nesvarbu. Jis prie manęs nelenda." Atsakiau lyg ir liūdnai. Tuomet pasigirdo garsus riktelėjimas ir visų dėmesys nukrypo į grupelę futbolininkų. Regis 2 komandų dalyviai susimušė ir kažkuriam pradėjo bėgti kraujas. Atsistojusi nuo kėdės galėjau geriau matyti jų veidus. Benas ir dar kažkoks vaikinas.
"Velnias..." tyliai sumurmėjau ir prasibrovusi pro žmones nubėgau prie aikštės. Kažkodėl širdis davėsi lyg pakvaišusi, o galvoje buvo tik Benas ir klausimas - ar jam viskas gerai?
"Benai?" Garsiai surikau ieškodama jo tarp žmonių. Mano žemas ūgis čia visai negelbėjo ir tik sunkino situaciją kadangi visi aplink mane buvo 2 metrų. Na gal ir ne dviejų, bet tikrai labai aukšti. Staiga grupė prasiskyrė ir nelabai linksmai atrodantis Benas pradėjo eiti link mano pusės. Pamatęs mane jis tik dar labiau susiraukė. Na štai ko labiausiai ir bijojau. Jis manęs nekenčia.
"Kas čia įvyko?" Paklausiau vos girdimai, nes bijojau sulaukti jo reakcijos. Prašau nepyk...
"Nesikišk." Jis piktai atkirto ir praeidamas užkabino mane savo plačiu pečiu. Įsikibau į tvorą už savo nugaros tam, kad nenugriūčiau. Gerklėje jau stovėjo gumulas ir akyse kaupėsi ašaros kurias bandžiau paslėpti.
"Einam..." tylus Mari balsas pažadino mane iš šio košmaro. Ramiai linktelėjusi prasiskyriau pro mane supančius paauglius ir greitai dingau iš šio spektaklio. Ačiū, Benai, kad mane pažeminai prieš visą mokyklą.