Sudegusio Teatro Aktoriai

31 dalis

Atsikėlusi iš kart kibau į darbus, reikia sutvarkyti mašiną iki kol Bruno nepabudo. Apsirengusi paprastus, patogius drabužius išėjau iš kambario ir nusileidau laiptais į pirmą aukštą. Kvapas čia buvo toks pat stiprus kaip ir vakar, bet privalėjau nekreipti į jį dėmesio, nes turiu daug svarbesnių dalykų, dėl kurių turiu rūpintis. 

-Labas rytas.-pasisveikinau su ta pačia moterimi, kuri mus aptarnavo.

-Labas.-nusišypsojo ji saldžiai.-Kaip išmiegojote?

-Žemė buvo labai kieta.-nusišypsojau ir pažvelgiau jai į akis. Tikiuosi ji dabar jaučiasi siaubingai, dėl to, kad pagailėjo kambario. 

-Kaip suprasti?-jos veidas šiek tiek pabalo, bet aš neturėjau laiko ir toliau tęsti šį žaidimą.

-Ar jūs žinote kažką kas galėtų sutvarkyti mašiną?-kiek pagalvojusi paklausiau.

-Na, netoliese yra degalinė.-moteris trūktelėjo pečiais.

-Nemanau, kad degalinė čia yra kažkaip susijusi su mašinų taisymu..-pakėliau antakį ir supratau, kad iš jos pagalbos nesulauksiu. Paėmusi telefoną surinkau vieno vyro numerį. Su tuo vyru Bruno rytoj turi susitikimą, manau jis galėtų mums padėti. 

-Labas rytas, tikiuosi nepažadinau.-pasisveikinau su juo, kai šis atsiliepė.

-Labas, su kuo turiu garbės kalbėti?-maloniai paklausė jis su šiek tiek laužyta anglų kalba. 

-Aš esu Bruno asistentė ir mus ištiko nelaimė. Vakar naktį važiavome į viešbutį ir Bruno kažkaip sugebėjo pradurti 3 padangas.-prikandusi lūpą bandžiau sulaikyti šypseną.

-Tik jis tai sugeba...-sumurmėjo vyras.-Parašyk vietą kur dabar esate ir aš pasistengsiu parūpinti jums pagalbos.

-Žinoma, labai jums ačiū.-plačiai nusišypsojusi tariau ir padėjau ragelį. 

-Taigi, jūs nevedę?-iš niekur nieko paklausė moteris.

-Ne.-atsakiau ir pavarčiau akis.

-Jūs tikrai atrodote kaip pora..-ši pasakė nekaltai.

-Jis mano bosas.-piktai į ją pažvelgiau.

-Uh, tai nereiškia, kad negalite būti kartu.-ji išpūtė akis. 

-Ačiū už... gerus norus, bet jau turiu eiti.-švelniai nusišypsojau ir išėjau iš viešbučio į lauką. Tikiuosi greitai atvažiuos kas nors padėti, nes nenoriu iš pat ryto girdėti Bruno bambėjimo.

/Po 1 valandos\

Tolumoje pradėjo matytis mašinos kontūrai ir mano širdis pradėjo šokinėti iš džiaugsmo. Pagaliau išsinešdinsime iš šios skylės. Mašina sustojo ir iš jos išlipo jaunas vyras kuris buvo labai panašus į... Beną? Oh..

-Athena?-jis priėjęs arčiau paklausė.

-Benai?-ir aš neslėpiau savo sutrikimo.

-Ką tu čia veiki?-jis paklausė ir apsidairė aplinkui. Tikrai ne pati maloniausia vieta leisti laikui.

-Aš čia su savo bosu, tikriausiai jau žinai kas įvyko.-pavarčiau akis.

-Ah, taip.-jis atsakė pasimetęs.-Ta mašina pasirūpins kiti žmonės, aš čia esu tam, kad nuveščiau jus į miestą.

-Tu dabar dirbi vairuotoju?-prikandau lūpą bandydama sulaikyti šypseną. 

-Ne, Athena, aš tik darau draugui paslaugą.-piktai atkirto jis.

-Ah, žinoma.-linktelėjau ir apsisukusi ėjau atgal link viešbučio.-Pakviesiu Bruną.

Užlipusi laiptais į antrą aukštą, atidariau kambario duris ir radau ten jau susiruošusį Bruno.

-Mūsų jau laukia mašina.-pasakiau ramiai ir pasiemiau lagaminą.

-Girdėjau.-atsakė šis, kaip visada be emocijų.

-Kaip suprast?-šiek tiek pasimetusi sustingau ir bandžiau suprasti kas jam galėjo tai pasakyti be manęs?

-Šiame kambaryje viskas puikiai girdisi kas vyksta lauke.-jo veide pasirodė maža šypsena, kuri mane nustebino.

-Tai tu klauseisi svetimų pokalbių?-pakėliau antakius ir šiek tiek išraudau. Aš galėjau prikalbėti visokių nesąmonių, galėjau net apkalbėti Bruno, ir jis viską būtų girdėjęs. 

-Netyčia nugirdau.-jis nekaltai trūktelėjo pečiais ir išėjo iš kambario.

-Ką dar netyčia nugirdai?-pašaipiai paklausiau.

-Tai, kad tu pažįsti jį ir spėju, kad kažkada jūs buvote daugiau nei pažįstami.-Bruno pakraipė antakius ir vėl nusišypsojo.

-Kažkas atsibudo geros nuotaikos.-pavarčiau akis ir išėjau į lauką kur vėl pamačiau Beną. Jis keistu žvilgsniu nužvelgė mane ir Bruno. Meldžiau Dievo, kad jis nepradėtų su manimi kalbėti apie tai kas įvyko prieš daugelį metų. 

Bruno įsėdo į priekį, šalia Beno, o aš į galą.

-Tai kaip tau sekasi?-po keletos akimirkų tylos, prakalbo Benas.

-Čia man?-nuo telefono nepakėlęs akių paklausė Bruno, o aš automatiškai pavarčiau akis. 

-Gerai.-atsakiau paprastai ir nusukau akis į kelią. Nepykau ant Beno, bet nejaučiau ir ypatingo draugiškumo jam. Jis tiesiog buvo... Kažkas iš praeities ir daugiau nieko.

-Ar paklausi kaip sekasi jam?-įsiterpė Bruno ir dar labiau mane sunervino.

-Ne, o turėčiau?-piktai atkirtau.

-Priklauso nuo to kaip jūsų santykiai užsibaigė.-atsakė Bruno.

-Aš nežinau kodėl tu šiandien toks kalbus, ar esi tokios geros nuotaikos, bet tu man labiau patikai kai buvai piktas, tylus ir... nemalonus.-sukryžiavau rankas ties krūtine ir pakėlusi akis į galinį veidrodėlį pamačiau Bruno piktą žvilgsnį. Daug geriau. 

-Manau mes turėsime gana rimtą pokalbį apie tai kaip tu bendrauji su savo bosu.-jis atsakė rimtai ir gana piktai. 

-Aš taip pat turiu kai ką pasakyti apie tavo kišimąsi į svetimus reikalus.-atkirtau negalvodama.

-Atsiprašau?-Bruno persisuko kėdėje, kad galėtų pažvelgti į mane. 

-Prašau.-mielai nusišypsojau. 

-Susimuškit.-pavartė akis Benas.

-Kiek mums, penkeri?-suraukiau antakius.

-Ginčijatės taip lyg jums būtų penkeri.-atkirto Benas ir aš nusprendžiau daugiau apie tai nekalbėti. Neleisiu nei Bruno, nei Benui sugadinti dar vieną dieną. Šiandien bus gera diena ir viskas vyks pagal mano planą galvoje.