Sudegusio Teatro Aktoriai

40 Dalis

-Todėl Athena, kad be tavęs mano gyvenimas neturi prasmės.

-Benai, ar tu išprotėjai!?-surėkiau visu savo balsu.-Jei aš tau taip patinku, kodėl negalėjai pakviesti manęs į pasimatymą ar persekioti kaip koks iškrypėlis? Kodėl tu sugalvojai mane pagrobti?

-Nes, Athena, tokiam pasauly kuriam aš gyvenu, nėra tokio dalyko kaip santykiai! Visus kuriuos mylime mes matome nužudytus, ir aš žinojau, kad nesugebėsiu laikytis nuo tavęs atokiau. Todėl tu esi čia.-jis pagaliau pratrūko ir visa ramuma iš jo išgaravo.

-Tai ką aš čia darau?-nusijuokiau pati iš savęs.-Ar aš būsiu tavo kabineto puošmena? Sedėsiu čia kaip šmėkla, kad tavo gyvenimas turėtų prasmę? Naktimis sedėsiu ant lovos ir leisiu tau manyti, kad mes esame pora? Ar tu supranti, kad bandydamas mane apsaugoti tu tik dar labiau pakenkei?

-Aš einu iš proto!-jo balsas nuaidėjo regis per visus namus.-Aš nemiegu, nes matau tave, aš galvoju apie tave. Aš rūpinuosi tavim ir pykstu ant savęs. Nuo pat tos dienos kai mes susitikom, kai pamačiau tave mokykloj. Aš žinojau, kad mes niekada negalėsim būt kartu, bet aš leidau sau pamiršti tai kas manęs laukia ir leidau sau pamilti tave. Aš dingau iš tavo gyvenimo ne dėl to, kad norėjau permiegot su visom pasaulio merginom, o dėl to, kad tau būti prie manęs buvo pavojinga. Universitetas buvo tik priedanga to, kuo mano tėvas ruošė mane būti. Tu ir mano pasaulis nesiderinot.-jis įsiutęs pagriebė stiklinę vandens ir trenkė ją į sieną. Šukės pažiro po kambarį, bet nei viena nepasiekė manęs. Tačiau man tai nerūpėjo. Net nesistengdama sulaikyti ašarų verkiau dėl nežinia ko. Tikriausiai matyti jį tokį ir pagaliau sužinoti visą tiesą buvo per daug emocinga. Atsistojusi, mažais žingsneliais priėjau prie Beno ir atsistojusi priešais jį, pažvelgiau į tas akis kurias kadaise matydavau kasdien. Atsimenu tuos laikus kuomet mano visas pasaulis sukosi aplink jį ir kuomet viskas ko aš troškau buvo jis. Norėjau pasakyti jam kažką, kas palengvintų jo skausmą, tačiau žinojau, kad niekas nepadės. Jo vaistas esu aš, bet manęs turėti jis negali. Aš esu jo prakeiksmas ir manau, kad šiandien jis prakeikė mane.

-Važiuok namo. Aš liepsiu kažkam parvežti tave namo. Aš atsiprašau.-Benas atsitraukė nuo manęs ir greitu žingsniu išėjo iš kabineto palikdamas mane vieną. Niekada gyvenime nebuvau jutusi tokio skausmo. Jo nepalyginsi su sulaužytais šonkauliais ar pirmu išsiskyrimu. Tai buvo kažkas trigubai žiauresnio. Norėjau tik jį apkabinti ir pasakyti, kad viskas bus gerai, kad aš esu šalia ir jo nepaliksiu, tačiau negalėjau. Gyvenimas kuriame jis egzistuoja, yra visiška priešingybė manajam ir aš nežinau ar galiu tiek daug paaukoti. Aš negaliu tiek daug paaukoti.

Išėjusi iš kambario nusileidau laiptais ir iš kart buvau sutikta pagyvenusio vyro. Jo veidas buvo malonus ir švelnus, nepalyginsi su plikiu.

-Aš tave parvešiu namo.-tarė jis maloniai ir aš nesugebėjusi nieko atsakyti, tik linktelėjau. Paskutinį kartą nužvelgusi namus, juos palikau. Ašaros riedėjo veidu ir aš supratau, kad nekęsiu savęs dėl to ką dabar padariau. Visą gyvenimą mane sekios mintis, kad palikau savo mylimąjį dėl kažkokio beverčio gyvenimo. Net ir žinodama tai, vistiek išeinu. Sustabdyti savęs negaliu, nes ir likti negaliu. Vien nuo minties, kad jis kenčia man darosi silpna. Aš noriu tik būti šalia jo ir apsikabinus leisti jam išgyti.

Malonusis vyras prieš parvešdamas namo, užsuko į greito maisto restoraną ir užsakė praktiškai viską kas buvo įmanoma. Gaila, kad jis taip tuštino savo banko kortelę, nes aš sugebėjau tik nuryti kasnį mėsainio. Tas didžiulis alkis kuris mane kamavo išgaravo kaip vanduo iš dykumos. Maniau, kad išvemsiu ir tą kasnį kurį kelias minutes kramčiau. Po beveik dviejų dienų pagaliau buvau savo bute su maišu maisto ir tuščiu vidumi. Nuėjusi į vonią nusimečiau drabužius ir garsiai aiktelėjau pamačiusi mėlynę kuri ėjo per visą pilvą, į visas puses. Keista, bet sulaužyti šonkauliai šiuo metu skaudėjo mažiausiai. Atsukusi kraną, pripildžiau vonią šiltu vandeniu, įmečiau druskų, įvairių kitų nesąmonių ir į ją įlipau. Iš pradžių gulėti buvo malonu, jaučiau kaip kiek vienas raumuo atsipalaiduoja, kaip mano ašaros susilieja su vandeniu, kai kurios atsimušdavo su garsu. Vėliau vanduo atšalo, oda susiraukšlėjo, nuo ašarų pradėjo skaudėti akis. Teko išlipti ir įlįsti į drabužius. Prieš einant miegoti suvalgiau likusį mėsainį ir užgėriau jį vandeniu... Nors labiau norėjau kažko be proto stipraus. Užmigau ir atsijungiau kelioms valandoms.

Saulė kaitino kambarį ir greitai nebebuvo kuo kvėpuoti. Vos ne vos išlipusi iš lovos atidariau langą ir įkvėpiau gryno oro. Prisiminusi, kad manęs nebuvo beveik 5 dienas nei darbe, nei telefone, nei internete, pamaniau, kad būsiu ieškoma. Tačiau įvedusi savo vardą į internetą nieko neradau. Nusijuokiau pati iš savęs supratusi, kad aš niekam nerūpiu. Nei bosui, nei tėvui, nei mamai, nei draugams kurių praktiškai nebėra. Tuomet susimąsčiau kas būtų buvę, jei nebūčiau grįžusi. Ar manęs iš vis būtų pasigedę?