Sudegusio Teatro Aktoriai

32 dalis

Atvažiavome į viešbutį ir pagaliau išlipome iš automobilio. Jame buvome kelias valandas, tad nugaros ir sėdynės beveik nebejaučiu. Jau buvau beveik nuėjusi prie įėjimo kuomet prisiminiau, kad nepadėkojau Benui. Atsisukusi atgal jo nebemačiau. Širdyje buvo kažkoks negeras jausmas. Benui buvau iš ties nemaloni ir manau jis tą suprato. Jis nėra pats geriausias žmogus žemėje ir tikrai pasielgė blogai mane palikdamas, bet gal jis pasikeitė? Norėčiau išgirsti ką jis mano apie viską... Bet galbūt jau praradau progą.
Viešbučio viduje Bruno jau laukė manęs, man priėjus jis įteikė raktą nuo kambario ir manęs nepalaukęs nuėjo į liftą. Tikriausiai jis vėl grįžo į senąjį Bruno, ir viskas dėl manęs. Nesu dėl to nusivylusi, nes nenoriu turėti jokių santykių su savo bosu, o kai Bruno linksmas, bijau, kad galiu netyčia kristi jam po kojomis. Su šiomis mintimis užkilau liftu ir nuėjau į savo kambarį. Bruno atsiuntė žinutę, kad už 3 valandų eisime pietauti ir susipažinti su naujais žmonėmis. Nesu tikra kokiu tikslu, bet manau, kad tai investuotojai arba kažkokia firma nori nusipirkti žurnale reklamą.
Palindusi po dušu nusiploviau visą kelių dienų purvą. Pagaliau jaučiausi kaip žmogus, vėl galėjau normaliai funkcionuoti.
Nusisausinusi vandens lašelius apsirengiau suknelę. Tuomet šiek tiek pasidažiau ir išsitiesinau plaukus. Likums kelioms minutėms užsidėjau aukštakulnius ir pasiėmusi rankinę išėjau iš kambario. Nusileidusi liftu pasukau link viešbučio restorano. Nebuvo sunku rasti Bruno, nes... Jis sedėjo restorano viduryje ir akivaizdžiai išsiskyrė iš visų savo tamsesniu gymiu, tamsiais plaukais ir mėlynomis akimis. Eidama link stalo pamačiau, kad šalia sėdi ir Benas. Mano širdis praleido kelis dūžius, bet buvau laiminga. Prisėdau prie Beno ir pastebėjau, kad šalia jo sėdi kažkokia mergina. Nežinau kodėl, bet tikiuosi, kad tai ne jo mergina. Ah, nors nesvarbu. Man nesvarbu.
Pusę pietų dalies aš pratylėjau ir tiesiog praklausiau Bruno ir dar kažkokio vyro pokalbio. Žinojau, kad man nederėtų kištis, nes kitaip galiu daugiau niekada nebedalyvauti jokiame susirinkime. Kai pavalgėme pietus visi atsistojome ir atsisveikinę pradėjome eiti savais keliais.
-Ath!-šiek tiek garsiau Benas pasakė mano vardą.
-Taip?-atsisukusi atgal ištariau.
-Gal galim kur nors pasikalbėti?-paklausė jis mandagiai.
-Na, manau tavo merginai tai nepatiktų.-švelniai nusišypsojau ir pažvelgiau į merginą kuri dabar kalbėjo su Brunu.
-Merginai?-pasimetęs paklausė.-Jei tu apie Natali, tai ji mano asistentė.-pasiteisino Benas.
-Ah..-pasijutusi šiek tiek kvailai tariau ir nusukau akis.
-Tai..?-pratęsė jis.
-Žinoma, galim pasikalbėti.-nusišypsojau ir nuėjau prie baro kur buvo padėtos kėdės. Prisėdome nuošaliau ir užsisakėme kokteilių kadangi buvo diena ir nesinorėjo nieko stipraus.
-Žinai, aš tikrai blogai jaučiuosi dėl to kaip su tavim pasielgiau tuomet.-jis nuleido akis ir man šiek tiek suspaudė širdį. Ar aš elgiuosi kvailai, kad taip lengvai atleidžiu jam visas blogybes? Ar iš tiesų jis jaučiasi blogai? Gal tai tik jo žaidimas?
-Na, aš būtent to ir norėjau... Kad tu jaustumeis blogai..-pagavusi jo žvilgsnį tariau.-Bet dabar tikrai taip nebesijaučiu.-trūktelėjau pečiais.
-Jei tau nors kiek rūpi, tai aš tikrai tavęs niekada nepamiršau. Iš tiesų neradau nei vienos merginos kuri nors kiek prilygtų tau.-tarė Benas ir gurkštelėjo savo užsisakyto gėrimo.
-Na, bet visus tuos metus, kuomet buvome atskirai, tu nei skambinai, nei rašei, tad gana sunku patikėti tavo žodžiais.-nusijuokiau pati sau.
-Maniau, kad gyvenai toliau, plius tikrai visko nepalikome gražiai, tad net nesiryžau tau skambinti. Nors net nesuskaičiuosiu kiek kartų buvau surinkęs tavo numerį.-nusišypsojo Benas.
-Praėjo per daug laiko, kad galėtume tęsti tai ką palikome.-švelniai nusišypsojau.-Bet buvo tikrai malonu sužinoti, kad aš tau kažką reiškiau ir, kad tie santykiai nebuvo vien tik vaidyba.-nusijuokiau ir atsistojau.
-Tu negali tiesiog dabar išeit.-Benas atsistojo ir užstojo man kelią savo kūnu.
-Benai...-lėtai papurčiau galvą.-Aš neturiu laiko santykiams ir vaikinams... Noriu siekti karjieros, o dramos, ašaros ir pykčiai tam trukdys.
-Kas sakė, kad viskas bus taip? Galbūt viskas gali būti ir gražu, be ašarų ir pykčių.-Benas buvo labai ramus, net rimtas.
-Prisiminus kokie buvo mūsų santykiai, nemanau, kad mums išeitų ramiai.-nusišypsojau
-Prašau, duok galimybę.-Benas paėmė už rankos ir per kūną perėjo daugybė šiurpuliukų. Jausmas kurio buvau velniškai pasiilgusi. Veidas kurį sapnavau ne kartą vėl buvo priešais mane. Ar galiu leisti jam išeiti? Ar nepasigailėsiu to, kad nedaviau jam antro šanso?