Sudegusio Teatro Aktoriai

5 dalis

Atėjo ankstyvus rytas kuomet pabudau savo minkštoje lovoje. Atsimenu tik tai, kad vos užlipusi laiptais, kritau į lovą ir tiesiog atsijungiau. Vakar diena buvo nuostabi. Tiesiog pasakiška. Bet turėčiau likti blaivaus proto, nes mes tik draugai, jei galiu taip mus vadinti. Mes tik apsimetinėjame ir nieko daugiau. Išlipusi iš lovos susiruošiau dienai ir išėjau iš kambario. Koridoriuje pasakiškai kvepėjo čirviniais blynais tad su nekantrumu nubėgau į virtuvę. Čia sukiojosi mano mama ir linksmai niūniavo kažką savo galvoje.
"Labas rytas." Pasisveikinau
"Sveika, kaip vakar sekėsi?" Ji atsisukusi į mane paklausė
"Gerai." Nusišypsojau ir rengiausi ties tuo pakeisti temą, bet mama kaip visada norėjo daugiau detalių.
"Ir ką veikėte?" Ji smalsiai paklausė
"Buvome mieste ir grįžę pažiūrėjom filmą." Trūktelėjau pečiais
"Džiaugiuosi, kad gerai praleidai laiką." Šyptelėjo mama. "Beje, Benas šiandien liks namuose."
Išgirdusi jos žodžius sustingau. Širdis nusirito į kulnus ir staiga pasijaučiau labai vieniša. Atrodo nežinau kaip be jo turėčiau elgtis ar jaustis. Kodėl taip pradėjau bijoti? Juk jis tik draugas ir net nėra toks artimas. "Kodėl?" Paklausiau po kiek laiko.
"Jam prasidėjo migrena... Vargšelis net užmigti negali." Liūdnai atsiduso mama
"Nežinojau, kad jam būna migrenos." Nuleidau akis
"Ir neprivalėjai... Tiesa, gal galėsi nunešti jam pusryčius su vaistais? Jo mama liepė pasirūpinti, kad jis pavalgytų."
"Nemanau, kad tai gera idėja. Gal tu nunešk." Sustingusi tariau ir prikandau lūpą. Bijau...
"Baik tu, jam geriau būti su drauge negu su nepažįstama moterim." Piktai tarė mama ir į rankas įkišo padėklą. "Aš važiuoju į darbą, o tu nepamiršk nuvažiuot į mokyklą."
"Gerai, geros dienos." Nusišypsojau kuo maloniau ir susikaupusi nuvijau visas baisias mintis į šoną ir pasirengiau nueiti į jo kambarį.
Užlipusi laiptais ir priėjusi jo duris pabeldžiau, bet atsako nebuvo. Ar turėčiau vistiek eiti? O gal jis miega? Man jį prižadinti?
Palenkiau durų rankeną ir nerangiai įėjau į vidų. Kambarys buvo visiškoje tamsoje ir vienintelę šviesą skleidė pro duris einantys saulės spinduliai. 
"Uždaryk duris." Nuskambėjo piktas balsas nuo lovos pusės.
Pasijutusi nejaukiai prakeikiau save dėl to, kad čia atėjau. Uždariau duris kuo tyliau ir su padėklu nuėjau prie lovos kurioje gulėjo Benas. Nemačiau jo veido, bet galėjau įsivaizduoti, kad jis kažkur netoli. Staiga jis pagriebė mano ranką ir aš buvau įtempta į lovą. Mano tylus spigtelėjimas privertė jį įsitempti.
"Shhh..." jis uždėjo savo delną man ant burnos ir kelioms sekundėms sustingo. Mes gulėjome tikrai keistoje pozoje ir gana nepatogioje. Mano nugara buvo prispausta prie jo pilvo, o dešinė ranka užspausta man už nugaros. Jo ranka laikė mano burną ir neleido išleisti nei mažiausio garso. Galvoje mintys lėkė šviesos greičiu net nespėdamos užsitvirtinti galvoje. KAS ČIA VYKSTA?
Po keletos sekundžių Benas mane atleido ir aš staigiai atsisėdau.
"Ką tai reiškia?" Suraukusi antakius paklausiau
"Tai reiškia, kad aš iš tikrųjų neturiu migrenos, o tik nenoriu eit į mokyklą." Jis pasakė tai neišreikšdamas emocijų. Tai tikrai ne pirmas kartais kai jis simuliuoja.
"Tuomet ką aš čia veikiu?" Atsidusau pajutusi kaip akmuo nusirita nuo pečių. Niekada nemokėjau slaugyti žmonių. Gal dėl to buvau tokia įsitempusi.
"Tu čia, kad palaikytum man kompaniją." Jis vėl sulaikė mane už riešo kai rengiausi lipti iš lovos.
"Man mokykla." Atsakiau paprastai ir pabandžiau išsilaisvinti iš jo gniaužtų. Žinoma nesėkmingai, nes jis tikrai velniškai stiprus. Tyloje pasigirdo jo mielas juokas.
"Mokykla nedings. Pabūk su manim." Jis ištarė šiuos žodžius ir beveik galėjau matyti jo patemptą lūpą.
"Ne, Benai. Aš neturiu laiko gulinėti." Tariau piktai.
"Yra kas nors dar namuose?" Jis sušnabždėjo.
"Ne...?" Tariau abejodama.
"Tada tikrai niekur neini." Jis nusijuokė ir buvau vėl įtempta į jo glėbį. Turėjau būti stipri ir atsilaikyti jo vilionėms, bet Dievaži, šis vaikinas mokėjo įtikinėti.
Jis stipriai apkabino mano pečius ir aš tik dar labiau prisispaudžiau prie jo nuogos krūtinės. Žinoma, kad jis miega be maikutės... Mane tai išvarys iš proto.
"Miegok.." jis tarė tyliai ir įsipatogino lovoje.
Nenorėjau atsipalaiduoti... Man tai buvo neįmanoma, nes... Jis Benas. Aš guliu mokyklos populiariojo lovoje ir ne ta blogąja prasme. Viskas taip keista, bet tuo pačiu ir malonu. Jis kvepėjo savo tipiniu kvapu kuris šiek tiek svaigino galvą. Jo ramus širdies plakimas kėlė šiurpuliukus. Norėčiau, kad ši akimirka nesibaigtų.
—————
Paspauskit tą mažą ⭐️ man tai reiškia viską ❤️
Atsiprašau už trumpą dalį. Neturiu daug laiko, bet nenorėjau jusų palikti ant ledo.
Myliu 😘