Sudegusio Teatro Aktoriai

39 dalis

Kai priėjome namo duris, sustojome. Plikis nesibeldė ir nebandė įeiti į vidų. Virš mano galvos pradėjo zvimbti kamera, tad pakėlusi galvą į ją pažiūrėjau. Vos po kelių sekundžių durys atsirakino savaime ir plikis jas tik pastūmė. Aš nedrąsiai įėjau į vidų ir apsidairiau. Tai buvo didžiulis, prabangus namas kuris deja, bet šiuo metu nekėlė man jokių emocijų. Stovėti čia darėsi vis sunkiau, norėjosi tik kažkur prigulti, kad ir čia ant žemės.

-Einam.-prakalbo vyras ir pradėjo eiti laiptais į viršų. Buvo smagu, kad jis manęs nelietė ir nestumdė, bet aš tikrai negalėjau dabar eiti tokiu pačiu greičiu kaip jis. Manau, kad mano šonkauliai sulaužyti, o kiek vienas staigus judesys priversdavo aiktelti iš skausmo. Plikis kantrai manęs laukė ir tai darėsi vis keisčiau. Ko gali bijoti toks didelis ir stiprus vyras? Kas jei jis mane veda pas dvigubai vyresnį už mane vyrą kuris žada mane išnaudoti ar supjaustyti gabalais gyvą? Gal tiesiog netyčia nukristi nuo šitų laiptų? Na, visada turėsiu šį pasirinkimą.

Pagaliau užlipome į trečia aukštą ir pasiekėme paskutinį kamabrį koridoriuje. Net ir norėdamas, nerasi atokesnės vietos šitame name. Apsidairiusi nepamačiau nieko kas kristų į akis. Tik tapetai, lubos ir parketas. Na žinoma dar durys. Jokių paveikslų, veidrodžių ar nuotraukų. Nieko asmeniško.

-Eik kada būsi pasirengusi.-mandagiai pasakė vyras ir praėjęs pro mane nuėjo atgal link laiptų. Mano širdis pradėjo stipriai plakti, o galvoje buvo milijonas minčių ką daryti. Smalsumas padarė savo ir aš ištiesusi ranką, pasukau durų rankeną ir nedrąsiai pradariau duris. Nuleidusi akis į žemę įėjau į kambarį ir sukaupusi visą drąsą pakėliau akis.

Tai ką pamačiau... Tai kas stovėjo priešais mane.. Mano galva buvo tuščia. Nebuvo jokių minčių, tik nuostaba kuri tikriausiai puikiai atsispindėjo mano veide.

-Benai.-tariau tyliai, lyg bandydama sau pasakyti, kad tai tikrai jis. Stovi prieš mane su kostiumu, tvarkingai sušukuotais plaukais, ramiu veidu.-Aš prašiau tavo pagalbos, nors iš tiesų turėjau prašyti pagalbos nuo tavęs.-nusijuokusi lyg pati sau, pradėjau jausti besikaupiančias ašaras.-Tu net neįsivaizduoji kaip dabar noriu tau trenkti.-papurčiusi galvą suspaudžiau kumščius.

-Tuomet trenk.-trūktelėjo pečiais Benas. Pirmas dalykas kurį pamačiau buvo statulėlė ant lentynos. Pagriebusi ją mečiau tiek kiek davė jėgos, bet Benas lengvai išvengė smūgio. Toliau tiesiog griebiau daiktus ir mėčiau juos po kambarį, nesvarbu kokiu stiprumu ar į kokią pusę. Buvau įsiutusi, sutrikusi, pasimetusi, visi jausmai viename. O Benas paprasčiausiai priėjo ir vos palietęs sustabdė. Nenorėjau būti taip lengvai pažeidžiama, ypatingai jo. Aš visiškai jo nepažinojau ir net neįsivaizduoju kas manęs laukia.

-Athena.-jis tarė ramiai ir ranka parodė į sofą kuri stovėjo visai prie durų. Priėjusi prie jos atsargiai atsisėdau ir prisitraukiau prie jos krašto, kad bučiau kuo toliau nuo Beno.

-Ką aš čia veikiu? Aš noriu namo.-tariau ramiai žiūrėdama į grindis.

-Aš apgailestauju, bet tai bus neįmanoma.-atsakė Benas, lyg jam būtų normalu pagrobti žmogų ir laikyti jį įkalintą prieš jo valią.

-Manęs ieškos.-pakėlusi akis, pažvelgiau į jį.

-Tu sužalota.-jis pasakė tyliu balsu ir nužvelgė mano kūną.

-Taip, nes tavo plikis mane sumušė.-drebančiu balsu pasakiau ir nustūmiau visas ašaras šalin. Vien prisiminimai apie tai kėlė šleikštulį.

-Nes tu bėgai.-atsakė Benas.

-O ką būtum daręs tu? Ramiai sedėjęs ir laukęs kol jis grįš ir nuveš pas išprotėjusį vyrą kuris žada tave nužudyti?-kalbėjau beveik rėkdama.

-Aš nežadu tavęs žudyti.-pasitrynęs pirštais smilkinius atsakė.

-Mieliau mirčiau nei būčiau čia su tavimi.-tariau įsiutusi.

-Tikrai?-jis pakėlė akis į mane ir aš staigiai nusisukau. Nesugėbau pakelti jo dėmesio ir nemeluoti kai jis taip į mane žiūri. Nežinau dėl kokios iškreiptos priežasties aš jam nejaučiau jokios neapykantos ir kodėl nenorėjau jo nužudyti. Net nenutuokiau kodėl būti šalia jo dabar yra tokia palaima, o ne kančia. Kaip jis tai sugeba?

-Taip, tikrai.-nustūmusi visas mintis į šalį atsakiau.

-Tuomet aš tikrai apgailestauju dėl to, kad tu būsi įkalinta šitame name su manim ir kitais, kuriais esu tikras tu būsi nepatenkinta.-atsikrenkštęs Benas pasakė ir atsistojo nuo sofos. Lėtais žingsniais jis priėjo prie lango ir susikišo rankas į kišenes.

-Kodėl aš čia?-paklausiau po keletos akimirkų tylos.

-Todėl Athena, kad be tavęs mano gyvenimas neturi prasmės.