Sudegusio Teatro Aktoriai

15 dalis

Užsidėjusi laisvą maikutę ir šortukus įlipau į kol kas tuščią lovą. Benas buvo duše.
Visos mintys kurios sukosi galvoje buvo apie jį, net ne apie geriausią draugę kuri tikriausiai laukiasi, ar šeimą kuri visai manimi nesidomi. Man šiuo metu rūpėjo tik jis. Vos pagalvojus apie tai, kad jis greitai bus šalia manęs, mane nupurto šiurpuliukai. Šalti patalai gaivino odą ir vertė smegenis karts nuo karto įsijungti. Tuomet man į galvą grįždavo mintis, kad mes TIK draugai, bet... Argi tikrai mes tik draugai? Ar draugai taip elgiasi? Ar normalu draugams jausti tokius jausmus? O ką jis jaučia man?
Pajutusi kaip lova įlinksta atsimerkiau. Priešais save pamačiau Beną dėvintį vien tik apatinius. Buvo labai sunku sulaikyti žvilgsnį ties jo veidu ir nenukrypti niekur kitur. Dabar žinau kaip sunku vaikinams, kai mes dėvime kažką kas atidengia daugiau odos.
"Ilgai laukei?" Benas atsigulė ant nugaros ir palindęs po paklode, susigūžė.
"Nežinau.." trūktelėjau pečiais, nes iš tiesų buvau pametusi laiko nuovoką.
"Gal buvai užmigusi?" Jis pakėlė vieną antakį, o aš tik papurčiau galvą. Ilgai galvojau ką jam pasakyti nesugadinant to ką turime dabar.
Tyla darėsi baugi. Jeigu dar ilgiau tylėsiu jis užmigs ir daugiau niekada nebeturėsiu progos paklausti klausimo į kurį noriu gauti atsakymą jau ilgą laiką.
"Kas mes esam?" Paklausiau gana tyliu balsu ir prikandau lūpą. Nežinau ko tikėjausi. Tikriausiai vėl išgirsti žodį draugai, arba kokį kitą sinonimą, bet tikrai ne tylą. Gal jis užmigo? Apsivertusi ant pilvo atsirėmiau alkūnėmis ir pažvelgiau į jo veidą. Jis buvo atsimerkęs, tad arba jis neišgirdo, arba tiesiog neturi atsakymo.
"Žinai... Ilgą laiką tiek sau, tiek kitiem sakiau, kad mes draugai. Bet kuo daugiau laiko praleidžiam kartu tuo labiau pradedu netikėt šia pasaka." Jis tarė vis dar nepakeldamas akių.
"Jeigu tu taip jautiesi... Ir aš jaučiuosi taip pat, tai reiškia, kad mes abu jaučiamės taip pat." Kalbėjau visai nesuprasdama ką sakau. Vaikščiojau plonyte linija aplink tą temą kurios niekada gyvenime nesu palietusi.
"Manau logiška, Ath." Jis tarė gana piktai ir aš sugebėjau tik kvailai nusišypsoti.
Jis pasiekęs mano ranką ją paėmė ir stipriau suspaudė. Tuomet pažvelgė man į akis ir nestipriai trūktelėjo link savęs. Nuslydusi lygiu lovos paviršiumi link Beno, buvau visai arti jo veido. Jis pravėrė savo lūpas ir įsmeigė akis į manąsias. Žinojau kas manęs laukia ir aš tam nebuvau pasiruošusi. Tokiems dalykams man dažniausiai reikia bent savaitės emocinio pasiruošimo.
Net nespėjusi suskaičiuoti iki 3 jau jaučiau šiltas lūpas ant savųjų. Pirmasis bučinys prasidėjo tobulai. Jis neskubėjo, negrūdo savo liežuvio man į gerklę, nebuvo per daug grubus. Jis švelniai judino savo lūpas ir karts nuo karto brūkštelėdavo liežuviu manąsias. Supratusi, kad dar neatsakiau į jo bučinį, būtent tai ir padariau. Nenorėjau, kad jis galvotų, kad man nepatinka, nes viskas buvo labai priešingai. Ši diena buvo geriausia mano gyvenime ir aš net bijau pagalvoti kas vyks toliau. Po keletos akimirkų jis atsitraukė ir aš nežymiai suraukiau antakius. Benas pamatęs mano išraišką tyliai nusijuokė ir apkabino mane per pečius.
"Ar tai atsako į tavo klausimą?" Paklausė jis tyliu balsu.
"Ne..?" Kiek pagalvojusi atsakiau ir atsipalaidavau. Buvo malonu gulėti ant jo ir naudotis juo kaip pagalve.
"Kodėl? Man viskas kaip ir aišku." Tarė glostydamas mano nugarą.
"Ar mes draugai kurie bučiuojasi?" Paklausiau besišypsodama.
"Na, nevisai." Jis atsakė pagalvojęs.
"Tuomet mes geri draugai kurie bučiuojasi?" Užmerkusi akis tingiai paklausiau.
"Arčiau, bet dar ne visai tiksliai." Girdėjau jo balse šypseną kuri suvirpino mano širdį. Džiaugiuosi, kad verčiu jį būti laimingu.
"Tuomet mes tikriausiai esame geriausi draugai kurie retkarčiais pasibučiuos." Tariau užtvirtintai.
"Nesu tikras, kad man patinka ši mintis." Atsakė piktai.
"O kaip tau skamba, geriausi draugai kurie karts nuo karto pasibučiuoja, bet daugiau nesibučiuoja su niekuo?" Pakėlusi galvą nuo jo krūtinės paklausiau.
"Skamba puikiai." Uždėjęs ranką ant mano žando, prisitraukė arčiau ir pabučiavo.
~
Atsikėlusi ryte dar kelias minutes nesikėliau iš lovos. Bandžiau suprasti ar tai kas buvo vakar, nebuvo tik sapnas. Kartais sapnai būna tikrai realistiški. Atsimerkusi pamačiau, kad guliu viena. Esu vienu žingsniu arčiau minties, kad tik sapnavau.
Išlipusi iš lovos nusileidau laiptais į apačią ir virtuvėje radau tik Eriką su Randolfu.
"Labas rytas." Pasisveikinau nusišypsojusi.
"Sveika!" Linksmai sušuko Randolfas ir priėjęs apsikabino.
"Meilės priepolis?" Nusijuokiau ir pastūmiau jį nuo savęs.
"Gaaal.." jis nutaisė šuniuko akytes ir meiliai į mane pažvelgė. Nežinau ką šis žvilgsnis turėtų daryti, bet jis man neduoda jokių emocijų.
"Kur Benas?" Bandžiau paklausti kuo natūraliau, bet gavosi gana dirbtinai.
Randolfas gana akivaizdžiai susiraukė, bet perbraukęs ranka per veidą greitai grįžo į natūralią veido miną. "Išvažiavo. Kažkokie reikalai. Sakė nelaukt ir pasilinksmint." Jis pakilnojo antakius.
"Keista..." nuleidau akis ir apsisukusi nuėjau link šaldytuvo. Negalėjau patikėti, kad po to kas įvyko vakar, jis net nesugebėjo atsisveikinti. Gal aš jam tik lengvai prieinama mergina... Gal jis tikisi, kad gaus iš manęs visko ko nori?
"Prižadu tau bus smagu ir su mumis." Apsikabinęs mane iš už nugaros tarė Randolfas ir sukėlė man nemalonius jausmus.
"Nieko neprižadėk." Atsitraukusi nusišypsojau ir nuėjusi įsipyliau vandens.
"Patikėk, šios dienos tikrai nepamirši." Jis pakilnojo antakius ir tai šiek tiek mane išgąsdino. Ką jis turi omenyje?