Sudegusio Teatro Aktoriai

11 dalis

Ryte prabudau nuo nedidelio galvos skausmo. Nežinau ar tai dėl to, kad vakar gėriau, ar dėl to, kad persimiegojau. Už lango jau švietė saulė, dangus buvo neįtikėtinai mėlynas, bet už viską buvo gražiau Beno veidas. Žinau, kad skambu kaip įsimylėjusi paauglė, kuri negali gyventi be savo meilės, bet tikrai taip nėra. Benas tiesiog gražus.
Kartais pagalvoju ką jis veikia su manim? Aš esu praktiškai niekas, o jis mokyklos futbolo kapitonas.
"Labas rytas." Jis pasisveikino vis dar užsimerkęs ir aš šiek tiek išsigandau. Ar jis jautė, kad jį stebiu?
"Labas.." nusišypsojau kaip kvailelė ir paslėpiau savo veidą po antklode.
"Kaip jautiesi?" Paklausė su giliu, šiek tiek prikimusiu, rytiniu balsu.
"Šiek tiek skauda galvą." Sumurmėjau vis dar pasislėpusi.
"Nori vaistų? Vandens? Ar dar kažko?" Rūpestingai paklausė ir sukėlė man šypseną. Atsidengusi veidą papurčiau galvą. Jo ranka ramiai gulėjo ant mano kojos ir aš niekaip negalėjau susikaupti. Vienintelis dalykas skambantis mano galvoje buvo 'kaip norėčiau pabučiuoti jo lūpas'.
"Reikia grįžti namo. Vakar tėvams parašiau, kad liksim pas Asheną, bet manau, kad jie vistiek pyksta." Benas atsisėdo lovoje ir patrynė akis rankomis. Jo plaukai buvo susivėlę ir jis atrodė tikrai mielai. Velnias, aš tikrai giliai įklimpau.
Išlipusi iš lovos nuėjau į vonią ir nusiprausiau su lediniu vandeniu, gal šis pabudins mane iš kažkokių sapnų. Aš per daug įklimpau, žinant tai, kad Benas nori būti tik draugais. Jau dabar matau kaip mano širdis dūžta į milijonus dalelyčių, bet nežinau kaip nuo to apsisaugoti.
Išėjusi iš vonios radau tuščią kambarį, tačiau koridoriuje girdėjosi šurmulys.
Kambario durims atsidarius, Benas įkišo savo galvą ir mane nužvelgęs nusišypsojo. "Pasirengus?"
~
Grįžę namo nusimovėme batus, rengėmės sukti skirtingais keliais, kai mano ausis pasiekė girdėtas juokas. Tuo pačiu metu užduodžiau kvapą kuris man priminė namus.
"Tėti?" Sušukau visu balsu ir palaukusi kelias sekundes prieš akis išvydau aukšto vyro figūrą. Mano akys prisikaupė ašarų ir aš nieko nelaukdama šokau jam į glėbį.
"Aš tavęs pasiilgau.." tyliai sušnabždėjau ir išgirdau jo tylų juoką kuris suvirpino mano širdį. Atsitraukusi nusišluoščiau šlapią veidą ir plačiai nusišypsojau.
"Kaip tau sekėsi?" Jis mane nužvelgė ir tuomet jo žvilgsnis nukrypo į Beno pusę.
"Sveiki, aš Benas." Jis iškišo ranką, kurią mano tėtis draugiškai paspaudė. Džiaugiausi, kad mano tėtis nebuvo labai rimtas ir nepradėjo ant manęs rėkti, dėl to, kad grįžau su vaikinu. Jis žinoma stebės Beną ir kaip tikras tėtis duos milijoną patarimų.
"Eik krautis daiktų, turbūt jau su mama nusibodot kaimynam." Jis lengvai nusijuokė, bet man staiga viskas pasidarė labai rimta. Štai kodėl viduje aš nenorėjau, kad jis grįžtų.
"Gerai." Vos sugebėjau nusišypsoti. Patapšnojęs man per petį jis pasitraukė nuo laiptų ir aš per kelias sekundes nušokavau į kambarį.
Mano viduje buvo toks skaudus gumulas ir aš puikiai žinojau dėl ko jis ten stovi. Aš nenorėjau niekur kraustytis, nes tai reikš, kad viskas stos į savo vėžes. Aš nebematysiu Beno namuose, tikriausiai ir mokykloje. Mano gyvenimas suksis ties mokslais ir aš vėl gyvensiu nuobodų gyvenimą.
"Gal tau reikia pagalbos?" Pabeldęs į duris paklausė Benas ir aš apkeikiau save dėl to, kad dabar verkiu ir negaliu atsakyti. Jis iš kart supras išgirdęs mano drebantį balsą. Kelis kartus įkvėpusi ir iškvėpusi atsikrenkščiau ir kai pabandžiau prabilti kambario durys prasivėrė. Žinojau, kad dabar mano akys paraudusios ir lūpos patinusios. Atrodau neįspūdingai ir dėl to jis dabar žiūri į mane paklaikęs.
"Kas atsitiko?" Jis uždarė duris už savęs ir priėjęs apsikabino. Jo šiluma tikrai man nepadėjo, nes nuo minties, kad daugiau nebebus tokių momentų aš norėjau dar labiau pravirkti.
"Nežinau.. Tai kvaila." Tyliai numykiau ir apvyniojusi rankas jam aplink kaklą, stipriau prisiglaudžiau.
"Tu nori pasakyt, kad verki dėl nieko?" Paglostęs mano plaukus paklausė, o aš tik linktelėjau.
"Žinai, jei tai dėl to, kad išsikraustai, tai man irgi liūdna. Be tavęs čia bus tuščia." Jis ištarė tyliai ir aš atitraukusi galvą, pažvelgiau jam į akis.
"Prižadėk, kad mes vis dar bendrausim." Nusišypsojau pasijutusi kvaila, kad iš vis uždaviau tokį klausimą.
"Prižadu." Jis atrėmė savo kaktą į manąją.
"Gerai." Trūktelėjusi nosimi atsitraukiau ir akimis pradėjau ieškoti lagamino.
"Reikia pagalbos?" Įkišęs rankas į kišenes paklausė.
"Ne, dėkui" švelniai nusišypsojau.
~
Sekmadienis prabėgo žaibišku greičiu. Per pusdienį susikrovėme daiktus ir atsisveikinę su Beno šeimyna išvažiavome į dar vienus laikinus namus. Namas buvo pakankamo dydžio, man patiko. Bet vistiek nebuvau laiminga. Per tas kelias valandas sugebėjau pasiilgti Beno, tikrai žadu išprotėti.
~
Pirmadienio bijojau labiau nei turėčiau. Dabar mokykloje esu pastebima kiek vieno, nes tariamai buvau Beno mergina. Merginos mane palydi nemaloniu žvilgsniu, o vaikinai erzinančiai kimba kaip bitės prie medaus. Drąsiai galiu sakyti, kad jei nori tapti populiariu - tapk Beno mergina (arba vaikinu).
Užsivilkusi suknelę ir aulinukus, susišukavau plaukus ir pasikvepinau kvepalais. Praleidusi pusryčius nuvažiavau į mokyklą kuri jau buvo pilna erzinančių, šūkaujančių mokinių. Nuėjusi iki spintelės įsidėjau nereikalingas knygas ir išsitraukiau tas kurios pravers.
"Labas rytas!" Į ausį sušuko Randolfas ir aš išsigandusi pašokau kelis metrus į viršų. Nestipriai trinktelėjau jam į ranką, bet šis tik stipriai mane įsitraukė į glėbį ir apsikabino. "Žinau, kad nepyksti." Jis nusijuokė.
"Nepykstu, bet visada galiu apsimesti." Pakraipiau antakius ir atsitraukiau. Akies krašteliu pastebėjau ateinančius Beną su Eriku. Vienas iš jų šiandien neatrodo puikios nuotaikos.
"Labas." Plačiai nusišypsojau kai jie buvo pakankamai arti, kad mane išgirstų. Erikas kukliai pamojavo, o Benas vis dar laikė tą surūgusią veido miną ir karts nuo karto piktai žvilgtelėdavo į Randolfą. Kadangi nebuvau tokia kvaila, iš kart supratau, kad kažkas tarp jų vyksta.
"Gerai, man pamoka už trijų minučių. Susitiksim per pietus?" Pakėliau antakius ir sulaukiau tik linktelėjimų galvomis. "Išprotėsiu." Sumurmėjau sau po nosimi.
{Beno POV}
"B, ko be nuotaikos?" Paklausė Randolfas ir mane apėmė keistas noras trenkti jo galvą į spintelę.
"Nežinau... Gal dėl to, kad tu šiandien mane erzini?" Suspaudžiau kumščius ir akimis palydėjau nueinančią Ath.
"Tikrai? Dėl ko?" Randolfas vis dar elgėsi kaip paskutinis kvailys ir tiesiog prašėsi to smūgio.
"Nieko." Nupurčiau visas blogas mintis ir stengiausi nusiraminti.
"Tai gerai. Šiandien ryte atsikėlęs kaip tik pagalvojau, kad gal pakviesiu Athena į pasimatymą." Jis patrynė smakrą nykščiu apsimesdamas, kad galvoja ir dabar aš tikrai nutariau jį pasmaugti. Įsikibęs į jo marškinėlius rengiausi jį stumti į spinteles, bet išsigandęs Erikas mane sustabdė.
"Nebandyk liest Athenos." Tariau pro sukąstus dantis.
"Kodėl?" Jo veide pasirodė šypsena.
"Tu klausi kodėl?" Nenorėdamas sukelti scenos, paklausiau gana ramiai, nors krumpliai jau buvo pabalę.
"Na taip, kai vakar klausiau ar tau ji patinka, tu sakei, kad jūs tik draugai." Jis atsakė per daug negalvodamas, lyg tai jam tik žaidimas.
"Tiesiog neliesk jos." Tariau atsikvėpęs.
"Gerai, bet pripažink, kad tau ji patinka labiau nei tik draugė." Jo veide atsirado šypsnis ir aš supratau, kad jis tik bandė mane sunervuot, kad pripažinčiau tiesą. Jis tas erzinantis draugas kuris nepalieka tavęs ramybėje.
"Žinai, kad žaidi pavojingą žaidimą?" Nusišypsojęs paklausiau, o Randolfas palinksėjo.
"Athena nuo šiol yra jautri tema ir jei norėsim apie ją kalbėt, turėsim būti labai atsargūs, nes didelis piktas vilkas gali mus suvalgyti." Pašaipiai kalbėjo Erikas.
"Mažvaikiai." Pavarčiau akis
"Įsimylėjęs kvailys" atsakė Randolfas