Sudegusio Teatro Aktoriai

35 dalis

//
Laivas atplaukė į prieplauką ir mes išsilaipinome. Naujame viešbutyje buvome maždaug už pusvalandžio. Naujas kambarys, lova ir vaizdas už lango. Įdomu kiek laiko čia būsime apsistoję, tikiuosi sekanti kelionė bus namo.
Įsikūrusi kambaryje, palindau po dušu, nes vis dar jaučiau laivo siūbavimą ir nemenką pykinimą. Nuo šios dienos nekenčiu laivų ir jūros, manęs ir per prievartą ten nebenutempsi. Išlindusi iš dušo apsivyniojau rankšluoščiu ir nutipenau ant lovos. Nors daug ir nedirbu, vistiek nieko neveikti yra pats geriausias dalykas. Žinoma, visada kai pradedi kažkuo džiaugtis, viskas privalo susigadinti. Vėl skambantis telefonas ir Bruno vardas iššokęs ant ekrano.
-Klausau.-atsiliepiau telefonu.
-Man tavęs reikia mano kambaryje, laukiu.-tai pasakęs jis padėjo ragelį. Aš kaip visuomet bėgau ruoštis. Užsimaukšlinau džinsus, paprastą maikutę ir aulinukus. Šiek tiek prakedenau plaukus ir išėjau iš kambario pasiimdama tik raktą ir telefoną. Nuėjusi koridoriumi gilyn, pabeldžiau į Bruno kambario duris. Jis jas atidarė praktiškai tą pačią sekundę.
-Kaip galiu padėti?-įėjusi į kambarį paklausiau ir apsidairiau. Kambarys buvo praktiškai toks pats kaip mano, tik ant jo stalo buvo tūkstančiai popierių.
-Surušiuok dokumentus, jie yra sunumeruoti, tad neturėtum užtrukti. Tada susek juos ir atnešk man. Po kelių valandų važiuosim į susirinkimą kur tu paimsi savo pirmą interviu.-ramiai kalbėjo Benas.
-Ką?! Aš negaliu..-pradėjusi panikuoti surikau.
-Ką tu turi omenyje sakydama, kad negali?-šaltu balso tonu paklausė Bruno ir įsmeigė savo piktas akis į mane.
-Na, aš neturiu pasiruošusi klausimų, nepasidomėjau tuo žmogumi..-tariau nusiraminusi.
-Tu manai aš toks durnas?-nusijuokė Bruno.-Tu per daug nepatyrusi viską daryti pati, todėl gausi jau paruoštus klausimus, tau tik reiks juos užduoti.-pervertė akis jis. Nors tai ir privertė mane nusiraminti, jo žodžiai šiek tiek įskaudino. Na, nesitikėjau jo 100% pasitikėjimo, bet... Dirbti jam bus tikrai sunku.
Atlikusi jo duotą užduotį rengiausi pasidaryti pertraukėlę. Mano nugara buvo pavargusi nuo nuolatinio kuprinimosi, rankos tapo nebejautrios nuo visų popierių kilnojimo ir smegenys pervargusios nuo nesibaigiančių skaičių.
-Einam.-man vos prisėdus ant sofos tarė Bruno ir net nestabtelėjęs jis išėjo iš viešbučio kambario. Žinoma aš išbėgau paskui jį ir vos pasivijusi įlipau į liftą. Šis vyras niekada nestoja ir neturi jokių manierų. Negi taip sunku palaukti kelias sekundes? Argi jam smagu matyti mane bėgiojančią paskui jį kaip šuniukas?
Įlipome į mašiną ir užsakytas vairuotojas atvežė mus prie kažkokio didelio pastato. Ėjau paskui Bruno į vidų ir dairiausi lyg matyčiau tokią vietą pirmą kartą. Visur aplinkui buvo rusakalbiai vyrai ir moterys, tad nesupratau nei vieno žodžio. Dauguma merginų akivaizdžiai nužiūrinėjo Bruno, tačiau man tai nerūpėjo. Kuo daugiau laiko praeina, tuo geriau suprantu, kad kartais išvaizda būna apgaulinga. Vyro viduje daug svarbesnis yra vidus ir jo išauklėtumas.
Užkilome liftu į 18 aukštą ir įėjome į uždarą kabinetą. Aš atsistojau pačiame gale ir išsitraukusi užrašinę kėtinau užsirašyti visas smulkmenas.
-Ar tu čia viena?-prie manęs priėjo daili mergina ir paklausė.
-Ne, aš ką tik atėjau su Brunu.-atsakiau ir nusišypsojau.
-Su..?-jos veidas šiek tiek išbalo ir ji staigiai nužvelgė kabinetą.
-Viskas gerai?-sutrikusi paklausiau.
-Jis mano ex..-nervingai nusijuokusi nusuko akis. Nežinojau ar man pridera klausti kas nutiko, tad tiesiog patylėjau. Nenoriu būti aprėkta ir išvadinta visokiais žodžiais.-Kaip tau sekasi jam dirbti?-po keletos akimirkų tylos paklausė ji.
-Na, dirbu dar labai neilgai, beveik savaitę, tai daug pasakyti negaliu.-pažvelgusi į ją atsakiau.
-Dar neįsimylėjai jo?-visiškai rimtu veidu paklausė ji.
-Jis mano bosas.-atsakiau rimtai ir atsidusau. Jau pradėjo erzinti visų manymas, kad bosas ir darbuotojas, negali būti tik bosu ir darbuotoju.
-Visos jį įsimyli ir tuomet kai jam nusibosta, jis jas atleidžia.-su nuoskauda balse pasakė.
-Ar taip buvo ir tau?-nepagalvojusi paklausiau.
-Taip buvo visoms. Jis po truputį įsileis tave į savo gyvenimą, pradės elgtis vis artimiau ir intymiau, susuks tau galvą ir tuomet pareikš, kad tu prastai atlieki savo darbą.-su šypsena veide kalbėjo mergina.
-Kodėl jis taip daro?-suraukusi antakius paklausiau.
-Negi tu neskaitai straipsnių? Visi jį vadina širdžių ėdiku. Tai jam kaip žaidimas, pramoga. Jam nereikia rimtų santykių, tad jis tiesiog pasimėgauja ir tuomet išmeta.
-Nenoriu tuo tikėti.-tariau nuleidusi akis.
-Ir neprivalai.-trūktelėjo pečiais ji.-Tačiau prisimink mano žodžius.
Mergina nuėjo nuo manęs toliau ir užmezgė pokalbį su kita mergina. Kaip ne keista, susirinkime nieko negirdėjau. Mano mintys buvo užimtos daug svarbesniais dalykais.