Sudegusio Teatro Aktoriai

28 dalis

Keltis į paskaitas 7 ryto būdavo didžiausias vargas, tačiau 5 ryto atsikelti prieš kelionę yra lengviausias dalykas pasaulyje. Lagaminas tvarkingai sukrautas jau guli prie durų, liko tik susiruošti ir įlipti į jau užsakytą taxi.
Dušas, rūbai, šiek tiek makiažo ir aš pasiruošusi. Prieš išeidama patikrinau ar viskas išjungta iš elektros tinklų, mažiausiai noriu sužinoti, kad mano butas užsidegė kol esu Rusijoje. Viskas turi vykti pagal planą, o mano planas paparastas : neprisdirbti ir grįžti gyva.
/Oro uoste\
Neturėjau jokios informacijos kokiu lėktuvu skrendame ar kokią valandą lėktuvas pakyla. Buvau palikta spėlioti ir man, žmogui, kuris visuomet turi būti viską susiplanavęs iki paskutinio dalykėlio, tai nepatiko.
-Einam.-lyg iš niekur pasirodė Brunas nešinas savo lagaminu. Jis manęs nepalaukė, net normaliai nepažiūrėjo, o tiesiog nuėjo. Žinoma pasivijau jį, bet jo kojos buvo 2 kartus ilgesnės už mano, o tai reiškia, kad jo žingsniai buvo per dideli. Aš praktiškai bėgau paskui jį.
Išėjome į lauką kur saulė spigino ir dar labiau kaitino ir taip karštą kūną. Manau tai sportas už visą savaitę.
Ėjome 5 minutes ir tuomet sustojome prie privataus lėktuvo.
-Žinoma...-tariau lyg sau pati ir tyliai atsidusau. Šiam milijonieriui ekonominė klasė yra ne lygis. Ko aš daugiau tikėjausi?
-Kitą kartą kai sakau, kad susitinkam oro uoste, tu ateini būtent prie šio lėktuvo.-jis tai pasakė lyg būtų ir taip aišku.
-Ah, kokia aš kvaila, kad pati anksčiau to nesuvokiau.-tariau sarkastiškai.-Tikriausiai turėjau tai perskaityti iš jūsų minčių.-kalbėjau visai negalvodama apie pasekmes.
-Ar tu nori man kažką pasakyti?-Bruno atsisuko į mane pilnu kūnų ir pakėlė antakį. Aš greitai papurčiau galvą ir nusisukau. Durna, Athena, kaip aš galėjau tai pasakyti savo bosui?
-Taip ir maniau.-išdidžiai atsakė šis ir užlipo laiptais į lėktuvą. Nusiraminusi ir atsigavusi po šio pokalbio, užlipau taip pat.
Vidus atrodė kaip... Prabangus lėktuvas. Tiesą sakant tai manęs nelabai žavėjo. Turtai ir pinigai man buvo paskutinėje vietoje ir jei žmogus gali pasigirti tik tuo, nenoriu su juo turėti nieko bendro. Apmaudu, kad mano naujasis bosas yra būtent toks žmogus ir nuo jo pabėgti negaliu.
-Skrydis truks apie 13 valandų, tad aš būsiu už užuolaidos kuri skiria lėktuvą į dvi dalis. Jei ko reikės ateik, bet netrukdyk manęs.-tarė nuobodžiai jis ir pasiėmęs kompiuterį dingo už mėlynos užuolaidos. Galėjau įsivaizduoti kaip jis įsitaiso patogioje lovoje ir užsisako prabangaus viskio, o aš... Man teks įsipatoginti kurioje nors kėdėje ir pasistengti pramiegoti visas 13 valandų, žinoma prieš tai reikia permesti akimis jo dienotvarkę, kuri yra gana tuščia. Pirmas susitikimas vyks po 2 dienų, tikriausiai jam dar reikės prisitaikyti prie laiko skirtumų. Įdomu ką Rusijoje veiksiu aš. Ar jis pagaliau leis man dalyvauti susirinkimuose? Ar aš paparasčiausiai sedėsiu viešbutyje ir priiminėsiu skambučius?
/Lėktuvui nusileidus\
Planas miegoti nepavyko. Tikriausiai tai stresas ir nesibaigiančių minčių lavina. Jaučiuosi tokia nesaugi būdama taip toli nuo namų ir nuo pažįstamų vietų. Jei man kas nutiks, niekas manęs neišgelbės. Bruno tikriausiai labiau rūpėtų mano kūno parvežimas atgal į Ameriką, nei aš pati, tačiau dėl to pykti negaliu, nes jis man taip pat nerūpi. Esu čia tik dėl praktikos ir pinigų.
Išlipome iš lėktuvo ir mus pasitiko gana žvarbus oras. Dabar pavasaris, bet pagal dangaus spalvą, Rusijoje naktis. Tikiuosi dienomis čia šilčiau.
Iš juodo automobilio išlipo vyras apsirengęs juodu kostiumu ir juodais akiniais. Labai norėjau paklausti ar tai nematoma saulė kuri jam šviečia ar pagirios, tačiau susilaikiau. Mums priartėjus prie mašinos vyras pasitraukė toliau, kad Bruno galėtų įlipti į vietą prie vairo. Šiek tiek nustebau, kad vairuos jis, nes Bruno man primena vyrą, kurį visur vežioja vairuotojai, net jei kelionė 2 minučių. Numetusi mintis į šalį, įlipau į keleivio vietą ir prisisegiau diržu. Sulaukiau net kelis keistus jo žvilgsnius kurie man davė suprasti, kad turėjau sėsti į galą. Tiesą sakant man tai nerūpėjo. Vos Bruno pradėjo važiuoti, aš užmigau.
/Po keletos valandų\
-Athena.
-Athena.
-Athena!-mane prižadino Bruno garsus rėkimas per visą mašiną. Suraukusi antakius pramerkiau akis pamačiau jo piktą veidą. Dar pusiau mieganti apsidairiau ir pasimečiau. Mes toli gražu dar ne mieste, labiau kažkokiame neaiškiame takelyje kurio abiejose pusėse buvo miškas.
-Ar tu pasiklydai?-atsisėdusi patogiau pažvelgiau į jos vis labiau piktėjantį veidą.
-Ne, panele Michelson, aš nepasiklydau, tačiau sprogo mašinos padanga.-jis atsakė mandagiai, bandydamas susilaikyti nuo rėkimo.
-Taip ir maniau, kad reikėjo leisti vairuoti patyrusiam žmogui.-sumurmėjau sau po nosimi ir visai nusispjoviau į tai, kad jis mano bosas. Jei jau dirbsiu jam, tai jis privalo žinoti kokia aš esu, o pataikaujanti, šikną laižanti, saldi mergelė - nesu aš. Atsisegiau saugos diržą ir išlipau iš mašinos. Apėjusi aplink ją supratau, kad jis sugebėjo pradurti 3 padangas iš 4. Jei nežinočiau koks jis yra žmogus, pamanyčiau, kad tai padarė specialiai. Atidariusi mašinos dureles jau norėjau papasakoti kokia yra situacija, bet jis akivaizdžiai man to neleido.
-Dar kartą jūs prikišite man savo kandų komentarą, liksite čia viena ir grįšite į Ameriką kaip tik išmanote. Grįžusi susirinksite daiktus ir lėksit lauk. Ar aiškiai pasakiau?-jo tonas buvo griežtas ir žvilgsnis tiesiog žudė. Tačiau man nerūpėjo, jei jis bando mane išgąsdinti jam tikrai neišeina.
-Žinoma.-tariau monotonišku balsu.-pradurtos 3 padangos.-paėmiau telefoną rankas ir atrakinusi pastebėjau, kad čia nėra ryšio. Ar gali būti blogiau?
-Iškviesk pagalbą.-stipriai suspaudęs vairą, tarė jis.
-Nėra ryšio, teks susirasti kokį viešbutį ir jame pabandyti rasti pagalbos.-apėjusi mašiną, atidariau jos bagažinę ir radau joje vieną padangą, kažkokius prietaisus ją pakeisti ir žemėlapį. Ah, taip pat ir mūsų lagaminai.
Žinant tai, kad aš nemoku naudotis žemėlapiu man visai nepadėjo. Išdidumas neleido paprašyti Bruno pagalbos, tad aš bandžiau įsigilinti į keliukus nuo oro uosto iki man žinomo viešbučio.
-Ką tu ten darai?-nekantriai paklausė Bruno.
-Radau viešbutį už kelių šimtų metrų.-tariau prikandusi lūpą ir meldžiau Dievo, kad būčiau gerai supratusi kur mes esame. Jei suklydau... Na tuomet aš galėsiu eiti atgal į oro uostą ir grįžus į darbo vietą susirinkti daiktus. Jau net matau visų veidus man išeinant.
-Tuomet einam, aš neturiu visos nakties.-iš automobilio išlipo Bruno ir ranka perbraukė pro sutaršytus plaukus. Mačiau koks pavargęs jis yra ir kaip stipriai jam reikia pailsėti. Nesiginčijau, nepratariau nei vieno žodžio, tiesiog elgiausi lyg manęs čia nebūtų.