Sudegusio Teatro Aktoriai

Pabaiga.

Tušti lagaminai išdėlioti ant žemės, pilna spinta rūbų tuoj bus sudėliota į juos. Toliau kroviausi likusius asmeninius daiktus, kuriuos palikti būtų iš tiesų liūdna. Nebijojau išvažiuoti, kaip tik buvau labai laiminga ir pilnai tam pasirengusi, tačiau nežinojau ar mano pradingimas nesukels įtarimų. Tarkim ką turėčiau pasakyti tėčiui? Vis tiek jis kada nors prisimins, kad aš egzistuoju ir susirūpins. Jei manęs pradės ieškoti policija, bus tikrai nejuokai. Manau jam paskambinus, aš tiesiog meluosiu, vaidinsiu, kad viskas mano gyvenime yra kaip įprasta. Paliksiu šį butą nenaudojamą, tikiuosi niekas nesugalvos padaryti staigmenos ir čia įsilaužti, greitai čia bus tuščia. Mašiną pasiimsiu su savimi, nes visgi reikia kažkaip nuvažiuoti atgal pas Beną... Nors ir nežinau kur tiksliai yra vieta, bet manau Dievas man padės. Ah, taip, įdomu kaip reaguos Benas į mano sugrįžimą. Tikiuosi nesugalvos manęs nepriimti ir nepradės savo nuobodžios litanijos "tau su manim pavojinga, aš tave per daug myliu, kad leisčiau gyventi su manimi." Aš tvirtai apsisprendžiau perversti savo gyvenimą aukštyn kojomis ir tai darau tik dėl to vieno vienintelio, kurį myliu labiausiai šiame pasaulyje. Vien nuo minties, kad greitai jį vėl pamatysiu ir nudžiuginsiu, tampu laimingesnė. Su šiomis mintimis baigiau krautis daiktus ir su visiškai ramia širdimi, paskutinį kartą apsižvalgiau bute. Čia liko tik baldai, indai ir dekoracijos. Nieko kas pasakytų "čia tikrai gyveno Athena."
Susikrovusi daiktus į automobilį sunkiai atsikvėpiau. Ar aš iš tiesų tam pasiryžau? Atiduoti visą savo gyvenimą jam? O kas bus jei jis mane įskaudins, išvarys ir paliks ant ledo? Juk aš neturėsiu net nuo ko pradėti. Mano gyvenimas bus sugriautas. Tačiau gyvenimas tuo ir įdomus. Reikia gyventi spontaniškai, o kai viskas sugriūna, statyti per naują.
Įsėdusi į mašiną, į GPS suvedžiau adresą kuris manau yra man reikiamas. Prisiminusi kaip man sekėsi su žemėlapiu ir vietų ieškojimu, pradedu abejoti savo gebėjimais, tačiau turiu pabandyti. Užvedusi mašiną pajudėjau iš garažo ir nusiteikiau ilgai kelionei, baimė mano viduje vis didėjo. Tikiuosi ten nuvažiavusi rasiu Beną, jis nebus išvykęs ar sugalvojęs kokią nesąmonę.
//
Kelionė truko beveik 2 dienas, kadangi nenorėjau savęs nualinti. Kiek vienam žmogui reikia miego ir maisto, aš nesiruošiau savęs kankinti tam, kad greičiau kažkur nuvykčiau ir paskui nualpčiau. Mano GPS rodė, kad iki kelionės pabaigos liko vos 10 minučių, o man atrodė, kad aš net neįpusėjau kelionės. Aplinkui buvo tie patys miškai ir nesikeičiantis vaizdas. Atrodė, kad čia visiškai negyvenama aplinka ir, kad rasti stovintį namą bus nerealu. Po keletos minučių pradėjo matytis man jau pažįstamos vietos ir aš nurimau, jau greitai būsiu ten. Dar truputis ir jau buvau pasiekusi to pačio namo kiemą. Išjungusi variklį, išlipau iš mašinos ir pajaučiau kaip širdis nukrenta į kulnus. Kas dabar? Nedrąsiai priėjau prie durų ir apsidairiusi supratau, kad čia iš tiesų nėra skambučio ir net rankenos. Mane turi įleisti iš vidaus, tačiau aš esu nelaukiama. Galbūt niekas net nemato, kad aš čia stoviu. Gal man pradėti šaukti ar trankytis? Virš mano galvos pasgirdo pažystamas kameros zvimbimas. Meldžiau, kad durys atsirakintų ir jos trakštelėjo. Pastūmusi jas į vidų, įėjau į namą ir iš kart pamačiau plikį.
-Ką tu čia veiki?-paklausė jis sutrikęs. Aš nieko neatsakiau tiesiog praėjusi pro jį, pradėjau lipti laiptais į viršų.
-Jis nenori nieko matyti.-pareiškė vyras, bet aš pagalvojusi, nutariau, kad man tai negalioja.
-Prašau sustok, arba aš privalėsiu tave sustabdyti pats.-paskui mane, pradėjo lipti laiptais jis.
-Jei Benas norės, išmes mane pats.-sustojusi ir atsisukusi į tą vyra pasakiau. Jis iš kart atsitraukė ir susierzinęs atsiduso. Įsivaizdavau kokį moralą gautų plikis, jei praleistų netinkamą žmogų. Aš Beną matau kaip gerą žmogų kuris niekuomet nieko negalėtų sužaloti, tačiau iš to kaip plikis jo bijo, manau, kad Beno tikrai gerai nepažįstu.
Lėtai užlipusi į trečią aukštą sustingau ir paruošiau save tiek blogam, tiek geram. Kad ir kas benutiks, aš su tuo susitaikysiu. Jei jis nenorės manęs matyti, aš išeisiu. Jei norės, kad pasilikčiau, liksiu. Pasukusi durų rankeną pastūmiau, kad durys prasivertų. Kambarys buvo tamsus, nes langai buvo užtraukti užuolaidomis. Dabar vienintelis šviesos šaltinis, buvo iš koridoriaus sklindanti lempos šviesa. Apsidairiusi supratau, kad kambarys tuščias, ir rasti Beną šiame name bus kur kas sudėtingiau negu atrodo.
-Ką tu čia veiki?-iš už nugaros pasigirdo Beno pavargęs balsas. Krūptelėjusi atsisukau atgal ir trūktelėjau pečiais. Taip, sugebėjau padaryti tik tai.
-Athena.-piktai tarė jis.-Ar tu kažką čia pametei?-pastūmęs mane į šalį praėjo į kambarį.
-Ne. Nieko nepamečiau.-tyliu balsu atsakiau ir pradėjau abejoti ar atėjimas čia, buvo gera mintis.
-Tai?-įjungęs šviesą kambaryje jis paklausė.
-Ar taip elgdamasis bandai mane atbaidyti?-įėjusi į kambario vidų, uždariau duris už savęs.
-Aš nieko nebandau. Aš toks esu.-be emocijų veide ar balse atsakė jis.
-Ne. Tu esi toks, kokį mačiau tave prieš kelias dienas.-tariau tvirtai.
-Ah..-jis nusijuokė.-Jei manai, kad aš toks esu, stipriai klysti. Gali dabar pat grįšti atgal pas Bruną ir gyventi savo tobulą gyvenimą.-pavartė akis jis ir sukišo rankas į kelnių kišenes.
-Ne.-sukryžiavau rankas.-Aš čia atvažiavau, nes noriu būti su tavim. Aš mečiau savo darbą, susikroviau daiktus ir keliavau 2 dienas, ne tam, kad būčiau taip sutikta.-susierzinusi tariau. Beno veide kažkas pasikeitė. Jo pikta išraiška sušvelnėjo ir kūnas šiek tiek atsipalaidavo. Priėjusi arčiau, uždėjau savo rankas ant jo krūtinės ir pažvelgiau jam į akis.-Aš esu čia ir prašau elkis su manim kaip pridera, nes kitaip, būsiu labai tavimi nusivylusi.-Benas ištraukęs ranką iš kišenės, paglostė mano skruostą ir nusišypsojo.
-Tikrai nemaniau, kad tu vėl pasirodysi.-tarė jis po kelių akimirkų tylos.
-O aš žinojau, kad tu nesitikėsi mane pamatyti.-atsakiau ir švelniai nusišypsojau.
-Ar tu nebedingsi?-jo žandikaulis įsitempė ir širdies plakimas padažnėjo, jaučiau tai savo ranka.
-Ar tu manęs nepaliksi?-nuignoravusi jo klausimą, paklausiau pati. Benas kurį laiką tiesiog žiūrėjo į mano akis ir tuomet pabučiavo. Vėl po šitiek metų pajaučiau tą patį jausmą kurį taip mėgau. Ta pati ramuma apėmė kūną, nors širdis ir sakė, kad mano gyvenimas niekuomet nebebus toks pats. Aš susitaikysiu su visais Beno trūkumais, mylėsiu visus jo netobulumus ir padėsiu kuomet jam reikės mano rankos. Gyvenime svarbiausia yra meilė ir jos teikimas kitiems, kad ir kas gyvenime nutiks, bent jau žinosiu, kad viską mečiau dėl vienintelio dalyko kuris man visuomet rūpėjo.
Stovint čia, jo glėbyje, jaučiuosi pilnavertė. Jaučiuosi taip lyg pasaulis sukasi tik aplink mus. Jaučiuosi kaip laimingiausia mergina pasaulyje. Linkiu ir jums surasti jūsų tikslą gyvenime, suprasti savo vertybes ir kartais mesti viską, jei jūsų širdis sako, kad tai teisinga.
* * *
Ačiū, kad skaitėte ♥️