Sudegusio Teatro Aktoriai

22 dalis

Benas parvežė mane namo ir liko nakčiai. Žinoma ne jis pats tai nusprendė, verčiau tai aš pareikalavau. Bijojau likti viena, bijojau, kad Randolfas grįš. Visa naktis buvo bemiegė, nes vos užmerkus akis matydavau jo veidą. Vienintelis dalykas kuris padėjo man neišprotėti tai Benas, gulintis šalia manęs ir laikantis mano kūną lyg nuo to priklausytų jo gyvybė.
Atsikėliau tikriausiai vidurdienį, žinoma į mokyklą nėjau. Vis svarsčiau ką turėčiau daryti. Nueiti į policiją? Palikti viską ramybėje? Norėčiau tik viską pamiršti, bet žinau, kad Randolfui kažkas negerai. Manau jis serga ir jei aš niekam nepapasakosiu kas nutiko, jis sužalos arba mane, arba kitą nekaltą merginą. Benas išvažiavo namo, kadangi nenorėjo sutikti mano tėčio, na o aš pradėjau laukti. Ilgai ir nuobodžiai sedėjau virtuvėje, netoli lauko durų ir laukiau. Visas tas kelias valandas mano širdis plakė greitai. Bijojau to kas laukia.
Pagaliau 7 vakaro, kai už lango jau buvo tamsu, grįžo tėtis, jis atrodė pavargęs.
"Labas." Pasisveikinau kai jis įėjo į virtuvę.
"Sveika." Jis nusišypsojo, bet jo akys rodė ką kitą. Jos buvo tuščios ir paraudusios. Kad ir kas vyksta jo gyvenime, tikrai jį veikia blogąja prasme.
"Galim pasikalbėti?" Supratusi, kad jis nepradės pokalbio pirmas tariau ir tėtis tik linktelėjo. Sekantį pusvalandį aš jam pasakojau viską kas įvyko vakar. Nuo pat pradžios, nuo to pokalbio stovėjimo aikštelėje. Norėčiau pasakyti, kad jis išsigando ar užsidegė pykčiu, tačiau jis tik pakilnojo savo antakius, kelis kartus atsiduso ir pasakęs, kad rytoj palydės mane į policijos nuovadą, atsistojo ir dingo darbo kambaryje. Sakyti, kad buvau šoke yra per maža. Ar jam bent rūpiu? Ar šiam pasaulyje kažkam dar rūpiu? Šią minutę tik bandžiau prisiminti nors vieną momentą kuomet tėtis dėl manęs kažką padarė. Nesugalvojusi, bandžiau prisiminti kada jis buvo namie ir nuoširdžiai leido laiką su manim. Mano galva buvo tuščia. Mama visuomet būdavo su manim, kai buvo sunku ir lengva. Dabar jos nėra ir aš esu palikta su juo. Žmogumi kuris vargiai myli savo dukrą.
Pasiėmusi mašinos raktelius, išėjau iš namų ir išvažiavau pas Beną. Šiuo metu jis vienintelis kuris man gali padėti.
Jo kiemas buvo tuščias, tai reiškia, kad viduje nėra nepageidaujamų svečių. Išlipusi iš mašinos prisiminiau tą kartą kai buvau čia, kuomet Rena atidarė namo duris, ir mes su Benu susipykome. Oh, vaikyti, aš net nenutuokiau kas manęs laukia. Paskambinusi durų skambučiu, netrukus sulaukiau ir pačio Beno.
"Ar tu vienas?" Paklausiau jam atidarius duris.
"Namai tušti." Jis šyptelėjo ir įleido mane į vidų. Po keletos akimirkų mes buvome jo kambaryje ir stovėjome tyloje. Nežinojau kaip reikėtų išsakyti savo jausmus, nežinojau ar jis supras.
"Viskas gerai? Pasikalbėjai su tėčiu?" Jis priėjo arčiau manęs ir įkalino savo glėbyje. Mano nosį pasiekė švelnus jo kvepalų kvapas kuris mane ramino.
"Jam nerūpi.." Po keletos akimirkų tariau. Kambarys vėl prisipildė tylos.
"Nesuprantu... Juk tu esi jo dukra." Pyktelėjo Benas.
"Jis nežino ką reiškia būti tėvu." Tariau ramiai.
"Aš pasirūpinsiu tavim." Benas dar stipriau suspaudė mane savo glėbyje ir aš pajaučiau kaip ašaros pripildo akis.
"Prižadėk, kad padėsi man." drebančiu balsu tariau ir atsitraukusi pažvelgiau į jo akis. Beno veide buvo maža šypsena kuri kažokiu būdu mane paguodė. Jo lūpos prilietė manąsias ir tai buvo lyg atsakymas kuris reiškė aš visuomet būsiu šalia. Ir man to užteko.
Nuėjome miegoti ir aš pagaliau užmigau. Tikriausiai mane nuramino tai, kad Randolfas nežino kur ir su kuo esu. Jei būčiau viena, tikriausiai užsirakinčiau kambaryje ir sedėčiau prie durų su peiliu rankose.
Išmiegojusi visą naktį atsikėliau gana anksti, saulė buvo nesenai pradėjusi kilti. Benas dar miegojo, tad aš nekaltai stebėjau jo nuostabų veidą ir besikilnojančią krūtinę. Staiga jis pramerkė vieną akį ir aš buvau prigauta. Jo viena ranka sugavo manąją ir vienu greitu judesiu aš gulėjau po juo. Beno šiltas kvėpavimas kuteno mano odą.
"Kodėl tu nemiegi?" Paklausiau nekaltai
"Kodėl tu nemiegi?" Jis pakartojo mano klausimą ir užsigulė mano gležną kūną, panardino savo galvą mano kaklo linkyje. Ištraukusi rankas iš po jo, apsikabinau Beno nugarą ir lėtais judesiais ją kutenau. Jaučiau kaip jis atsipalaiduoja ir grįžtą atgal į miegą. Tai nebuvo gerai kadangi jis buvo sunkus, raumeningas vyras, o aš per pus mažiau sverianti mergina. Šiek tiek ji pakrutinau, bet jokio atsako negavau. Dar po keletos minučių vargo išsivadavau, bet pabudo ir jis. Benas pakilo nuo lovos ir iškelęs rankas į orą, pasirąžė. Niekaip negalėjau atitraukti akių nuo jo apsimiegojusio veido ir suveltų plaukų. Kaip šis vaikinas gali būti mano? Aš jo neverta.