Sudegusio Teatro Aktoriai

27 dalis

Namie buvau po valandos kadangi važiuodama automobiliu kartais užsižiopsodavau ir nematydavau, kad užsidegė žalia šviesa. Mano galva buvo perkimšta savęs smerkiančių minčių ir noro nusižudyti. Viskas ėjosi taip gerai... Ir štai viskas sugriuvo kaip kortų namelis. Net nepersirengusi kritau į minkštą lovą ir užmigau su ašaromis tekant veidu.
-'-'
Antra diena darbe ėjo lėtai. Man pasirodžius ant stalo radau kelis priklijuotus lapelius kuriuose buvo parašyta pavardė ir data. Pamaniusi, kad tai turi atsidurti jo dienotvarkėje taip ir padariau. Šiandien jo diena yra pilna susirinkimų ir konferencijų. Prieš išsiųsdama jam priminimą, pasitikslinau ar niekas neatšaukta. Privalau nepadaryti nei vienos klaidos ir įrodyti, kad esu kažko verta.
-Eime.-vos išėjęs iš kabineto tarė Bruno. Aš atsistojau ir pradėjau galvoti ką pasiimti. Kompiuterį? Ne. Užrašinę? Gal neimti nieko? Užteks ir telefono. Paėmusi jį nuo stalo pasivijau Bruno ir kaukšdėdama aukštakulniais ėjau šalia jo. Ėjome pro įvairiausius skyrius ir kabinetus. Darbuotojai apsimetė... dirbantys. Vieni be reikalo barškino klaviatūromis, kiti spaudinėjo pelę, o treti kalbėjo su neveikiančiu telefonu. Žinoma tą plika akimi pastebėti sunku, bet geriau įsižiūrėjus supranti, kad visi čia apsimetėliai nori tik gauti pinigus, bet mažai dirbti. Pagaliau priėjome koridoriaus galą kur buvo tik vienos durys. Bruno įėjo pirmas.
'Džentelmenas'-tariau sau galvoje.
Kabinetas buvo labiau panašus į sandėlį su dėžėmis ir bylomis.
-Apsižiūrėk, susipažink su numeracijomis ir bylų vietomis. Man parašius numerį ir raidę tu turėsi ateiti čia, paimti ir atnešti man. Nieko sunkaus.-jis kaip visada, monotoniškai ištarė.
-Supratau.-nusišypsojau nors mintyse visai nebuvau laiminga. Man teks vaikščioti šitokį kelią tik dėl kelių popiergalių su aukštakulniais.
-Gerai,-žvilgtelėjęs į laikrodį tarė,-man konferencija, o tu grįžk prie darbo.-įkišęs rankas į kelnių kišenes jis išžygiavo iš kambario.
-Palauk! Ups.. Palaukit..-tariau kiek tyliau.
-Taip?-nelabai patenkintas atsliepė Bruno.
-Kada aš galėsiu prisijungti prie jūsų konferencijose? Juk visa mano praktikos esmė, sekioti jus ir mokytis..-pasakiau atsargiai
-Kada galėsiu tavim pasitikėt. Dabar tu man esi nepažystamoji kurios nei už ką neįsileisiu į savo darbo vietą.-tai pasakęs jis išėjo.
Dar kelias minutes žvalgiausi kabinete kai man tiesiog pabodo. Vistiek nesuprantu pagal ką yra surušiuoti dokumentai, tad kam vargintis? Geriau reikia susipažinti su kolegomis, bent jau taip greičiau eis dienos. Ėjau link tų kurie apsimetinėjo dirbtantys, jie atrodo linksmiausi. Vos tik pasirodžiau jų akyratyje jie pradėjo barškinti klaviatūromis.
-Galit nevaidinti.-nežymiai pavarčiau akis, bet niekas nekreipė į mane dėmesio.-Aš jūsų neskųsiu!-pakėliau balso toną ir kelios merginos į mane atsisuko.
-Mes jau tai esame girdėję.-ji pašaipiai tarė
-Nagi, koks man tikslas yra skųsti savo bendradarbius?-sunėriau rankų pirštus ir pastebėjau kaip dar keli darbuotojai nustoja vaidinti.
-Tam, kad įlįstum Bruno į šikną?-atsakė ta pati mergina ir pažvelgė į mane kaip į kvailą.
-O koks to tikslas?-nusijuokiau,-mano tikslas čia dirbti, o ne vilioti bosą.-šiek tiek susinervinusi atsakiau ir papurčiau galvą.
-Visos taip sako, bet visos paskui atsiranda jo kabinete.-prakalbo antroji mergina sėdinti arčiau manęs. Jos rausvi plaukai lengvai krito ant pečių. Iš balso galėjau suprasti, kad ne Amerikietė. Akcentas... Baltijos šalių. Galbūt Lenkaitė ar Rusaitė..
-Prižadu, nieko neskųsiu. Aš nenoriu su niekuo pyktis, žadu tik dirbti savo darbą.
-Sekmės su tuo.-atsakė rusvaplaukė
-Kodėl?-pažvelgiau į jos akis ir pamačiau pašiepiančią šypsenėlę
-Ah, turime naivuolę.-tarė garsiau ji, kad išgirstų visi aplinkui sėdintys kolegos.
-Aš nesu naivi.-bandžiau gintis
-Na, jei manai, kad čia ilgai dirbsi tai tikrai esi naivi. Ilgiausiai išdirbusi buvo Amanda, išdirbo 5 metus ir mirė.-nerūpestingai tarė lyg žmogaus mirtis jai nieko nereikštų.
-Arba dėl to, kad jai buvo 67-eri.-atkirto pirmoji mergina su kuria kalbėjau.-Nedramatizuok.-pridėjo juodaplaukė
-Vistiek esmės nekeičia. Jei nori dirbti jam turi neturėti gyvenimo. Greitai tave matysime bėgiojančią po aukštus ir verkiančią tuolete. Neturėsi laiko nei valgyti, nei gerti. Dar nekalbu apie naktinius skambučius ir keliones po pasaulį paskui jį.-vardino rusvaplaukė
-Man tinka.-trūktelėjau pečiais.-Greičiau prasidėtų įdomumas, nes darosi nuobodu.-suvaidinau žiovulį ir grįžau prie darbo vietos. Stengiausi per daug negalvoti apie jos žodžius ir nestresuoti. Akivaizdu, kad ji tik perdeda... tiesa?
Apie ketvirtą dienos prasidėjo skambučiai ir elektroniai laiškai. Atrodė, kad visas pasaulis norėjo susitikti su pačiu pačiausiu Bruno. Man pasakius, kad vietos turime tik po keletos mėnesių jie pradėdavo maldauti nors 5 minučių. Tada prasidėdavo mano sunkiausia darbo dalis. Kilnoti susitikimus, svarbiausi anksčiau, o mažiau svarbūs vėliau. Žinoma būtų lengviau jei geriau pažinočiau bosą. Juk nežinau kas jam svarbiau, popietė su mama ar labdaros renginys. Laisvas savaitgalis ar pilnas darbo.
Buvau tokia įsijautusi, kad net nepamačiau prieš mane stovinčio Bruno ir stebinčio mane. Pakėlusi akis sutikau jo mėlnyas. Sekundei pamiršau kas jis toks ir užsisvajojau... Tos akys buvo dieviškos. Nieko gražesnio nesu mačiusi.
Uoj!
Lyg nukratyta elektros pašokau kėdėje ir tai privertė jį nusišypsoti.
Ah, pažiūrėkite. Ponas aš-visada-dirbu-ir-esu-rimtas-piktas-bjaurus-nemoku-juokauti-ir-reikšti-emocijų nusišypsojo.
-Į kabinetą.-palaukęs dar kelias sekundes tarė ir nelaukęs manęs įėjo į savo juodą urvą. Palaukiau kelias sekundes kol mano veidas atgavo savo spalvą ir buvau pasirengusi eiti į kabinetą kai pamačiau rusvaplaukę. Ji žiūrėjo į mane taip lyg dabar eičiau ją skųsti. Ah, kvailutė.
Įėjusi į kabinetą atsisėdau ant metalinęs kėdęs ir sudrebėjau, nes ši buvo visiškai ledinė.
-Rytoj darbo reikalais skrendu į Rusiją.
Yay, laisva diena!
-Ir tu skrendi su manim.-lyg perskaitęs mano mintis tarė.
Velnias...
-Aš nesu tikra, kad turiu leidimą ten skristi..-prisiminusi, kad Rusija vis dar yra Rusija tariau
-Viskas parūpinta. 7 būk oro uoste.-visai nesirūpindamas manimi tarė.
Mano tėtis sužinojęs kur žadu skristi pakvaiš! Vienintelėje šalyje kurioje jis nebuvo - Rusija ir jis velniškai bijo šios šalies. Galbūt reikia nieko jam nesakyti... Juk būsiu ten tik kelias dienas, tiesa...?