Sudegusio Teatro Aktoriai

17 dalis

Šeštadienis, sekmadienis ir pirmadienis praėjo kaip pragaras. Savęs graužatis, bemiegės naktys ir ašaromis užlietos dienos. Vienintelės galvoje besisukančios mintys - aš kvailė. Kaip galėjau taip aklai patikėti kiek vienu Randolfo žodžiu? Turėjau suprasti, kad jis tik bando mane atbaidyti nuo Beno. Visą savaitgalį bandžiau prisiskambinti jam, bet jo telefonas buvo išjungtas. Aš nuvyliau Beną. Parodžiau, kad juo nepasitikiu, bet ar aš dėl to esu kalta? Visa mokykla žino, kad Benas yra didžiulis žaidėjas merginomis ir taip aklai pasitikėti juo nesugebėjau.
Pirmadienio pamokos pasibaigė. Mari vis dar išvykusi ir visiškai atsiribojusi nuo pasaulio. Ashenas ir Erikas elgiasi taip lyg mane vos pažinotų. Sutikę koridoriuje pasisveikina ar nusišypso, bet daugiau nieko. Randolfas vis dar bando savo galimybes ir nepalieka manęs vienos nei sekundei. Jei tai pamatytų Benas aš išeičiau iš proto. Jis tikrai pamanytų, kad tarp manęs su Randolfu kažkas yra.
Grįžusi namo kaip nekeista, neradau nieko. Tėtis ir mama darbe, tikriausiai iki vėlaus vakaro, tad pietus pasidarysiu pati... Nors tiesą sakant žadu juos praleisti, nes pastarosiomis dienomis nepasižymiu apetitu. Įgriuvusi į sofą svetainėje norėjau tik užmigti, nes tik taip visi jausmai išnyksta. Jau buvau beveik užmigsianti kai suskambėjo durų skambutis. Pakilusi nuo sofos, nuėjau prie durų ir jas atidariau.
"Mari?" Pamačiusi blondiniškus plaukus ir šviesias mėlynas akis tariau.
"Atsiprašau, kad pradingau.." Mari šoko man į glėbį ir stipriai suspaudė mane savo glėbyje.
"Viskas gerai.." Tyliai sumurmėjau nors tikrai melavau.
"Kaip jautiesi?" Ji atsitraukė ir šiek tiek suraukė savo antakius.
"Kodėl klausi?" Nusišypsojau. "Juk žinai, kad man viskas visada gerai." Tariau linskmai, nes nenorėjau aiškinti savo jausmų.
"Aš ne akla." Pavartė akis Mari ir uždarė lauko duris už savęs.
Mes tyloje nuėjome į svetainę ir tuomet aš papasakojau viską ką ji praleido per tas dienas kol nebuvo. Žodžiai tiesiog liejosi kartu su ašaromis. Neslėpiau jokių detalių, net ir tų kurios rodo kokia kvaila aš esu. Tuomet Mari mane guodė ir valė mano ašaras kartodama, kad viskas bus gerai. Ir aš prisiminiau, kad ne man vienai dabar blogai.
"O tu?" Paklausiau patrindama akis rankų pirštais. Visas vaizdas buvo susiliejęs, o akys perštėjo nuo verkimo.
"Naaa.." ji pažvelgė į žemę ir prikando lūpą. "Su tėvais vakar buvome privačioje klinikoje kur sužinojau, kad laukiuosi." Ji trūktelėjo pečiais.
"Kodėl tu tokia rami?" Paklausiau išsigandusi ir stengiausi suprasti Mari.
"Aš tam nusiteikiau. Na žinai, tam, kad laukiuosi." Ji atsakė ramiai. "Tėvai ant manęs per daug nepyko, prižadėjo man padėti viskuo kuo galės. Dėl Asheno taip pat nesijaudinu. Jis pasirinko pabėgti nuo atsakomybių ir nekaltinu jo, nes tikriausiai daryčiau tą patį jei galėčiau." Ji tyliai nusijuokė.
"Aš tikrai nesitikėjau tokio tavo elgesio." Iškvėpusi visą orą pasakiau jai. Iš tiesų buvau dideliame šoke. Jei būčiau jos vietoj, tai dabar eičiau iš proto.
"Man daugiau nieko neliko kaip tik būti ramiai." Švelniai nusišypsojo Mari
"O tu jau pasakei Ashenui, kad jis bus tėvas?" Pasidomėjau
"Ne, žadu važiuoti šiandien ir pasakyti, bet nebijok, niekur dar neinu." Ji švelniai nusišypsojo.
"Nesijaudink dėl manęs, aš noriu nuvažiuoti pas Beną ir su juo pasikalbėti."
"Tuomet susitikim vakare?" Ji pakilo nuo sofos ir aš tik greitai linktelėjau. Mari išėjo ir šiek tiek padelsusi išėjau iš namų ir aš. Važiavau pilnais mašinų keliais ir vis galvojau apie tai kas manęs laukia. Galbūt viskas baigta ir jis daugiau į mane nei nepažvelgs, išvarys iš namų ir elgsis taip lyg neegzistuoju. Tikiuosi jis mane išklausys, galų gale noriu tik atsiprašyti.
Pasistačiusi mašiną Beno kieme, išlipau iš jos ir nuėjau prie durų. Kelis kartus paskambinau durų skambučiu, bet niekas neatidarė durų. Pagalvojusi, kad nieko nėra namie ruošiausi grįšti į mašiną, bet lauko durys prasivėrė ir aš pamačiau merginą. Tai buvo Rena.
"Ką tu čia veiki?" Ji paklausė saldžiu balseliu ir nusišypsojo. Mačiau jos veide panieką man ir tai tik dar labiau mane skaudino. Žinojimas to, kad Benas bendrauja su mergina kuri paskleidė gandus apie mane visai mokyklai ir kuri bandė man pakenkti, tik parodo, koks Benas yra iš tiesų. Stengiausi neparodyti savo tikrųjų jausmų, nenorėjau, kad Rena mėgautųsi mano skausmu.
"Ahh..." prikandau lūpą "Benas serga kažkokia ten lytiškai plintančia liga ir paprašė, kad nupirkčiau jam vaistų.. Žinai, sakė jam gėda eiti į vaistinę. Bet užvešiu juos kitą dieną, tikiuosi nesutrukdžiau." Nekaltai nusišypsojau ir sulaukusi mane tenkinančios Renos reakcijos, nuėjau atgal į mašiną. Tikiuosi Benui bus smagu klausyti klykiančios Renos, reikėjo nufilmuoti jos reakciją...
Buvau jau užvedusi mašiną kai iš namo išėjo Benas, jis buvo įsiutęs ir žinojau, kad jei dabar neišsinešdinsiu, tai papulsiu į nemažą bėdą. Drebančiomis rankomis bandžiau pajudėti tačiau per kelias sekundes Benas jau buvo priėjęs prie mano mašinos ir atsistojo tiesiai prie mano lango. Vis dar galėjau išvažiuoti, bet nusprendžiau tiesiog viską išsiaiškinti ir gyventi toliau. Išlipau iš mašinos ir sukryžiavusi rankas atsistojau priešais jį.
"Tu elgiesi mažvaikiškai." Ištarė Benas tai lyg faktą.
"Sutinku." Atsakiau be jokių emocijų veide. "Kol nepradėjai knisti man proto, tai pasakysiu vieną dalyką. Aš atvažiavau čia pasikalbėti, bet pamačiusi Reną nusprendžiau, kad neturiu tau ką pasakyti. Mano pokštas neturėjo tavęs įžeisti, bet jei įžeidė atsiprašau." Atsidususi, kelias sekundes pastovėjau tyloje ir surinkau paskutinius žodžius. "Tai yra paskutinis kartas kuomet mes kalbame. Daugiau nebenoriu tavęs matyti, tad prašau, jei pamatysi mane mokykloje, tiesiog apsimesk, kad nepažysti. Ačiū." Šyptelėjusi trūktelėjau pečiais.
"Ką?" Benas buvo pasimetęs ir atrodė taip lyg būtų gavęs per veidą su šlapiu skuduru.
"Neapsimesk kvailu. Puikiai girdėjai ką aš ką tik pasakiau." Pavarčiau akis.
"Kiek atsimenu tai aš turėčiau būti piktas ant tavęs. Tai tu sugadinai šitus santykius." Kalbėjo šiek tiek įsiutęs Benas.
"Visų pirma aš nieko nesugadinau, nes nebuvo ko sugadinti. Mes nebuvome pora, nes tu nesugebėjai pasakyti, man, kad manęs nori. Pamiršai? Juk aš tik mergina su kuria tu žadėjai retsykiais pasibučiuoti? Ir visų antra kai tu įsileidai Reną į savo namus, praradai visą mano pagarbą tau. Po visko ką ji man padarė, mažų mažiausiai iš pagarbos man galėjai su ja nebendrauti, bet matau tau mano jausmai nieko nereiškia."
"Aš net nebandysiu aiškintis, nes tu vistiek manęs nesiklausysi." Benas papurtė galvą
"Geros dienos." Greitai ištarusi įsėdau į mašiną ir drebančiu kūnu išvažiavau iš Beno kiemo. Viskas baigta. Dabar noriu tik kuo greičiau pabaigti mokyklą, kad galėčiau nebematyti jų veidų.