Sudegusio Teatro Aktoriai

33 dalis

Grįžau į savo viešbučio kambarį, nes Benas išėjo. Jis prižadėjo, kad taip lengvai nepasiduos ir aš nesu dėl to pikta. Manau, kad duosiu jam antrą šansą ir tuomet pažiūrėsiu kaip mums seksis.
//
Praėjo ir antroji dienos dalis, taip pat greitai kaip ir pirmoji. Visą dieną ir vakarą dirbau su Brunu. Na, labiau dirbo jis, aš tik stebėjau ir mokiausi. Daugiausiai tik atsiliepdavau telefonu jo kambaryje, retkarčiais jis duodavo man papkę lapų, kurią turėjau perskaityti. Beveik dešimtą vakaro pradėjau jaustis pavargusi, visgi dirbau visą dieną. Norėjau paprašyti Bruno, kad užbaigtumę dienos darbą, bet nebuvau tikra kaip jis sureaguos į mano pasiūlymą. Pradirbau dar kelias valandas, bet galiausiai buvo sunku sedėti atsimerkus.
-Gali eiti į savo kambarį.-po keletos akimirkų tylos prakalbo Bruno.
-Gerai, labanakt.-atsakiau gana tyliai, nes neturėjau energijos net pajudėti.
-Rytoj darbo diena prasidės 6 ryto.-prieš man išeinant, pasakė jis.
-Žinoma.-nusišypsojusi palikau jo kambarį ir nuėjau prie liftų, mano kambarys buvo 1 aukštu aukščiau.
//
5:15
Mano skambančio telefono užsidegęs ekranas nušvietė tamsų kambarį. Šis reiškinys žinoma nemenkai mane išgąsdino ir pabudino iš miegų. Net nepažvelgusi į adresatą atsiliepiau.
-Klausau.-šiek tiek kimiu, pavargusiu balsu ištariau.
-Už 10 minučių būk viešbučio apačioje, susikrauk daiktus, čia nebegrįšime.-tik tiek informacijos pateikęs Bruno, padėjo ragelį.
Aš žinoma šokau iš lovos ir bėgau ruoštis daug negalvodama. Viena ranka valiau dantis, kita mečiau daiktus į lagaminą. Užsidėjau pirmus pasitaikiusius drabužius ir išėjau iš kambario. Per minutę nusileidau   į pirmą aukštą ir čia jau mačiau Bruno ir dar kelis vyrus aplinkui.
-Labas rytas.-pasisveikinau su visais ir tarp visų žmonių pastebėjau Beną.
-Šiandien važiuosime prie laivų uosto ir su jachta plauksime į kitą miestą.-paaiškino Bruno ir aš tik linktelėjau, juk vistiek neturiu galimybės jam paprieštarauti.
-Su kuo važiuosime?-pagalvojusi paklausiau.
-Aš galiu jus paimti.-pasisiūlė Benas.
-Ne.-vos per kelias sekundes atsakė Bruno ir atkreipė kone visų dėmesį.-Noriu, kad parūpintumėt man mašiną, nekenčiu sedėti keleivio vietoje.-greitai pasiteisino jis ir nemenkai mane suerzino.
//
Prastoviniavome pusvalandį kol Bruno gavo savo mašiną. Įsėdome į ją ir pradėjome važiuoti link uosto. Stengiausi suprasti dėl ko Bruno taip stipriai sureagavo. Juk nėra taip, kad aš esu pametusi galvą dėl Beno ir negaliu susikaupti darbe. Tačiau gal jis kaip tik nuo to mane saugo? Turėčiau ir pati geriau žinoti, kad su Benu bus tik vieni vargai.
Atvažiavome į vietą per kelias valandas ir iš tolo, jūroje galėjome matyti stovintį laivą. Šiek tiek nerimavau, nes bijojau jūros ir... atrodė, kad vis labiau tolstu nuo savo namų ir baimė, kad niekuomet nebegrįšiu, vis didėjo. Lėtais žingsniais vis artėjome prie laivo ir galimybė apsisukti ir niekur neplaukti vis mažėjo.
-Jei bijai, žinok, kad aš šalia ir tikrai tavęs nepaliksiu.-priėjęs Benas sušnabždėjo į ausį ir lengvai nusišypsojo. Nežinau kodėl, bet pasidarė ramiau. Tikriausiai tai dėl to, kad aš jį pažinojau ir juo pasitikėjau.
Įlipome į laivą ir išsirinkome kajutes. Kaip nekeista, Bruno gavo geriausią ir didžiausią, kaip koks karalius. Aš gavau visai paprastą, matosi, kad senai remontuotą, tai visai nepadeda mano baimei. Pasidėjusi daiktus nuėjau pas Bruną, tikėjausi, kad jis duos man darbo, privers negalvoti apie namus ar Beną, tačiau jis leido kelias valandas pasiimti sau ir įsikurti. Tikiuosi mes nežadam užsilikti čia amžiams, nes kitaip aš išprotėsiu.
Bandžiau kajutėje numigti nors kelioms minutėms, tačiau siūbavimas tik vimdė. Pakilusi nuo taip vadinamos lovos aš išėjau iš kambariuko ir nuėjau tiesiai pas Beną. Pabeldusi į jo kambarį, netrukus sulaukiau atsako.
-Ką čia veiki?-jis atidarė duris šiek tiek suveltais plaukais ir apsimiegojusiu veidu.
-Atsiprašau, kad pažadinau, maniau būsi neužsiėmęs.-nekaltai nusišypsojau ir jau kėtinau eiti kažkur kitur.
-Kadangi jau pažadinai, tai užeik.-nusišypsojo Benas ir pravėrė duris plačiau.
-Pas tave mažiau jaučiasi siūbavimas.-įėjusi vidun ir kiek pastovėjusi tariau.
-O gal tai dėl to, kad čia mano kambarys?-Benas pakėlė antakį ir nusijuokė.
-Ah, manau tai nėra tiesa.-pavarčiau akis ir nestipriai jį stumtelėjau.
-Žinoma, sakyk sau ką tik nori.-Jis atsisėdo ant savo lovos ir pasitrynė akis.
-Kodėl tu čia?-atsirėmusi į sieną paklausiau.
-Kad prižiūrėčiau tave.-rimtai atsakė šis.
-Ką?-piktai sukryžiavau rankas ir instinktyviai susiraukiau.
-Kaip tu jaustumeis jei būtum čia viena?-paklausė Benas, lyg jau žinodamas atsakymą.
-Nesvarbu, nes tu nesi mano auklė, aš esu suaugusi moteris ir galiu iškentėti kelias dienas.-pavarčiau akis.
-Nepyk, o padėkok.-Pasakė jis ramiai ir atsistojo.
-Nežadu tau dėkoti, nes neprašiau, kad čia būtum, ir man tavęs čia nereikia.-papūčiau lūpas ir dar stipriau suspaudžiau sukryžiuotas rankas.
-Tuomet galiu paprašyti, kad mane iš čia išskraidintų. Aš susitariau su Brunu, kad jei tu paprašysi, aš galėsiu būti išvarytas.-nekaltai pakėlė rankas Benas. Pastebėjau, kad jis šiek tiek susinervavo ir aš pasijaučiau prastai. Jis tai daro dėl manęs, o aš sugebu būti kale.
-Gerai... Ačiū, kad čia esi ir nenoriu, kad išeitum.-pavarčiau akis ir jas nuleidau. Nekenčiu nusileisti.-Tačiau vistiek turi man papasakoti kaip atsiradai Rusijoje ir kodėl nusprendei, kad man tavęs reikia.