Sudegusio Teatro Aktoriai

21 dalis

Per kūną perėjo nemalonūs šiurpuliukai nuo vien minties apie Randolfą liečiantį mane, apie dar baisesnius dalykus nenorėjau net galvoti. Nejudėjau iš mašinos, nes žinojau, kad kai iš jos išlipsiu, niekas man nebepadės.
"Aš tave išplėšiu iš šitos sėdynės, jei tu neišlipsi pati." Randolfas tarė ir įsmeigė akis į mane. Aš vis dar nejudėjau.
Staiga Randolfas sugriebė man už rankos ir visomis savo jėgomis patraukė į save. Mano galva nestipriai trenkėsi į mašinos stogą ir tai sukrėtė mano kūną. Vis dar buvau su sąmone, bet mintyse atsirado idėja. Jei apsimesiu, kad neturiu sąmonės, jis man nieko nedarys, turėsiu daugiau laiko sugalvoti planą.
Atpalaidavusi kūną ir mintis aš kritau atgal ant sėdynės ir išgirdau kaip tyliai nusikeikia Randolfas. Tikiuosi jis išsigando, nes galėjo mane nužudyti. Nesuprantu kas dedasi jo galvoje ir kaip jis sumąsto tokius dalykus. Negi jam tikrai atrodo, kad pagrobti mane buvo gera idėja?
Randolfas paėmė mane į savo rankas ir nunešė į vidų. Buvau paguldyta ant sofos ir užklota kažkokiu pledu. Palaukusi kelias minutes, atmerkiau akis ir apsidairiau. Aplinkui nemačiau Randolfo, tad akimis pradėjau ieškoti telefono. Žinojau, kad manasis vis dar yra jo automobilyje, o jo telefono aplinkui nebuvo. Į šią vietą važiavome pusvalandį, tad jeigu bėgsiu, turiu nutaikyti tobulą momentą. Plius aš nežinau šios vietos, o jis žino.
Viršuje girdėjosi garsūs žingsniai, darinėjami stalčiai, leidžiamas vanduo. Vis bandžiau suprasti ką jis žada daryti.
Visai pamiršau, kad turėjau vaidinti nualpusią, tad kai atėjo Randolfas jis lengvai nustebo.
"Maniau bandysi bėgti." Plačiai nusišypsojo šis.
"Kėtinau." Tariau tyliai. "Bet tikiu, kad tu parveši mane namo. Sveiką ir gyvą." 
"Matau tu nelabai supranti kur papuolei.." jis pritūpė prie sofos, priešais mane. "Aš tavęs norėjau jau nuo 10 klasės, visi mano draugai tai žinojo, net Benas. Žinoma jis savanaudis, visada elgiasi taip kaip nori jis, jam nerūpi kitų jausmai. Jis pasigrobė tave ir atitolino nuo manęs. Aš nežadu leisti tam nutikti vėl, tad tu būsi čia iki kol aš būsiu užtikrintas, kad tu nepabėgsi nuo manęs."
"Tu nesveikas." Tariau garsiai ir aiškiai. "Kaip gali man patikti, kai kalbi kaip koks maniakas?"
"Tu mane pavertei nesveiku!" Jo balsas nuaidėjo per visą namą.
"Nusiramink." Prisispaudusi prie sofos atlošo tariau. Atrodo, kad jis nestabilus. Vieną minutę elgiasi ir bendrauja normaliai, kitą minutę jis man primena protiškai nesveiką žmogų. Jis mane rimtai gąsdina.
"Kai aš grįšiu, tu būsi gera mergaitė ir daugiau man neprieštarausi. Kalbėsi su manim pagarbiai. Darysi ką noriu. Nes kitaip niekada daugiau neišeisi iš šito namo." Jo balsas vėl tapo normalus. Jame jautėsi šiek tiek įtampos, bet jis neberėkė.
Randolfas kažkur išėjo. Mačiau tik tai, kad jis užlipo į antrą aukštą. Aš pakilau nuo sofos ir tyliai atidariau lauko duris. Nubėgusi prie mašinos pabandžiau atidaryti dureles, bet jos buvo užrakintos. Supratusi, kad neturiu kito pasirinkimo, pasileidau bėgti kol turiu pranašumą. Greitai jis supras, kad aš pabėgau ir pradės manęs ieškoti. Skirtumas tas, kad jis turi mašiną, o aš bėgu savo kojomis.
Greitai mano kūnas pavargo. Praėjo vos 5 minutės, o aš vos pajudėjau. Žinojau, kad negaliu ilgiau bėgti, ypatingai pagrindiniu keliu. Jis suras mane per kelias minutes. Pasukau į mišką kuris buvo tankiai apaugęs krūmais ir medžiais. Bėgau gilyn ir nesižvalgiau atgal. Tik po keletos akimirkų supratau, kad laisvai čia paklydau ir rasti kelio atgal nebesugebėsiu. Juk nežymėjau kelio akmenukais ar duonos trupinukais. Širdis pradėjo plakti dar stipriau, negu prieš tai. Jeigu žinoma tai įmanoma. Dabar norėjau tik būti šiltoje savo lovoje, žinoti, kad esu saugi. Buvau čia viena, pasiklydusi, didžiulėje baimėje. Tuoj pradės temti.
Ėjau tiesiai žinodama, kad miškas galiausiai baigsis, bet laikas ėjo greitai. Dangus jau nusidažė tamsiai mėlyna spalva, šaltas vėjas taršė plaukus ir siuntė šiurpuliukus per kūną. Stūmiau save į priekį nors kojos jau beveik nebeveikė.
Dar truputis ir būsiu gatvėje. Dar keli žingsneliai ir rasiu pagalbos. Galėjau girdėti mašinas. Jų buvo daug, tikrai kuri nors sustos. Vos nušliaužusi kelis žingsnelius atsidūriau gatvėje. Mašinų šviesos iš kart mane apakino. Ištiesusi savo suledėjusią ir nuvargusią ranką priešais save, meldžiau, kad kažkas sustotų. Po keletos ilgų minučių pamačiau greitį lėtinantį automobilį. Man iki laimės trūko visai mažai, bet tada pamačiau kas sedėjo už vairo. Benas.
Kūnas nutirpo. Smegenys atsijungė. Pasaulis sustojo. Tik ne jis. Man dabar nereikia jo rėkimo ir pykčio besiliejančio ant manęs. Aš per daug pavargusi, sušąlusi ir išsigandusi. Meldžiau, kad jis vėl užvestų savo mašiną ir išvažiuotų nieko nesakęs. Žinoma man skaudėtų, netgi labai. Bet ne daugiau nei jo ištarti žodžiai. Juk jis manęs nekenčia.
Akimis sekiau kiek vieną jo judesį. Mačiau kaip jis kovojo su savimi, o aš tiesiog nekaltai stovėjau ir tirtėjau. Netrukus mašinos durelės prasivėrė ir jis išlipo iš automobilio. Lėtais žingsniais pasiekė mane ir atsiduso.
"Aš tavęs visur ieškojau." Tai buvo jo pirmi žodžiai pasiekę mane. Jie sukretė mane ir aš vos išsilaikiau ant kojų.
"Kodėl?" Pajaučiau kaip mano akys sudrėksta.
"Kas kodėl?" Jis surėkė ir privertė mane suvirpėti. Jo veide matėsi keistas emocijų mišinys. Suraukti antakiai, pavargusios akys, suspaustos lūpos. "Ar tu supranti kiek man reiški?!" Jis vis dar rėkė ant manęs, lyg negirdėčiau. "Ką turėjau daryt po to kai Randolfas įsimetė tave į savo mašiną? Ramiai grįšt namo?"
"Tu manęs nekenti." Pasakiau tai lyg faktą, nutraukdama jo kalbą.
"Nekenčiu?" Jis pirštais patrynė savo smilkinius. "Aš norėčiau tavęs nekęst. Gal tada mažiau man rūpėtum. Gal tada galėčiau naktim miegoti. Gal tada tavęs nebesapnuočiau." Jis kalbėjo lyg su savimi, vos girdimai ir suprantamai.
"Tada kodėl taip elgiesi su manim?" Kelios ašaros nusirideno veidu ir Benas tai pamatė. Jis priėjo prie manęs ir priglaudė savo šiltas rankas man prie veido.
"Per kelias savaites įvyko labai daug dalykų. Mano emocijos tau susimaišė ir aš pats nežinojau ką tau jaučiau. Tai buvo pyktis dėl to, kad manim nepasitikėjai. Maniau, kad išdavei mane su Randolfu. Tuomet jaučiau tau pagiežą dėl to ką padarė tavo mama. Rena prikalbėjo įvairių nesąmonių apie tave, primelavo, o aš tikėjau. Pamiršau kokia iš tiesų tu esi ir tada... Tada supratau, kad niekada nesugebėsiu ant tavęs pykti ir nesvarbu kas nutiks, visada būsi mano širdyje. Esi vienintelė kuri man rūpi. Niekada to nepamiršk." Jo stiprios rankos prispaudė mane prie jo kūno. Šiluma kurios troškau jau ilgą laiką pagaliau mane pasiekė ir aš pagaliau galėjau laisviau įkvėpti oro.
"Žinai, kad tave pamilau?" Pakėlusi galvą nuo jo krūtinės paklausiau. "Ir tas laikas kuomet buvome atskirai, kuomet galvojau, kad tu manęs nekenti, buvo tikras pragaras? Nenoriu daugiau niekada patirti to jausmo." Tariau tyliai.
"Prižadu, kad padarysiu viską, kad tu būtum laiminga." Jis sušnabždėjo man į ausį ir pakėlęs mano smakrą, pabučiavo į lūpas.