Sudegusio Teatro Aktoriai

20 dalis

Trečiadienis.
~Beno pozicija~
Atvažiavau į mokyklą likus kelioms minutėms iki pamokos. Kai ėjau link pamokos kabineto koridoriuje pamačiau Randolfą su Athena. Stengiausi nesureaguoti, įtikinti save, kad man nerūpi, tačiau pavydas vistiek iškilo. Nesuprantu kodėl man ji vis dar rūpi.
Nukreipiau visas mintis į pamokas ir daugiau nebegalvojau apie ją. Ji laisvas žmogus, gali daryti bet ką ir bendrauti su kuo nori. MAN NERŪPI.
Pasibaigus pamokoms ėjau link savo mašinos, norėjau grįšti namo ir užsidaryti savo kambaryje. Užsidėti ausines ir pasileisti muziką ant viso garso, tam, kad izoliuočiau tėvų pykčius. Niekur neberandu ramybės.
Stovėjimo aikštelėje akies krašteliu pastebėjau Athena su Randolfu. Negaliu būti dėl to tikras, bet manau jie pykosi. Athena atrodė smarkiai susinervavusi, o Randolfas buvo pakėlęs balsą. Staiga jis griebė jos ranką ir pamačiau jos veide paniką. Žinojau, kad pastaruoju metu buvau ne ką geresnis už Randolfą, bet kažkas viduje liepė įskišti. Keli dideli žingsniai ir jau buvau prie jų.
"Kas čia vyksta?" Atsistojęs tarp jų dviejų paklausiau.
"Nesikišk." Piktai atkirto Randolfas ir pastūmė mane į šalį ir vėl prisiartino prie Athenos.
"Nusiramink." Tariau sutrikęs ir sulaukiau stiprų smūgį į pilvą. Tikrai būčiau jo išvengęs jei ne tos bemiegės naktys ir mano išsiblaškymas. Susilenkęs bandžiau atgauti kvapą, bet tuo pačiu metu Athena suspiegė ir aš pakėlęs galvą pamačiau kaip ji buvo įstumta į mašiną. Randolfas įbėgo į jau užvestą mašiną ir man nespėjus sureaguoti, išvažiavo iš mokyklos teritorijos lyg nieko nebūtų įvykę. Niekas nematė šios painiavos, nes visi jau buvo išvažiavę namo.
Įsėdęs į savo mašiną bandžiau pasivyti Randolfą, bet jo mašinos jau nesimatė. Ar jis vežasi ją į savo namus? Galbūt neturėčiau kištis? Ką po velniais turėčiau daryti? Skambinau abiems kelis kartus, bet nei vienas nekėlė ragelio ir galiausiai abu telefonai buvo nebepasiekiami. Prie Randolfo namų jo mašinos neradau, Athenos namai taip pat buvo tušti. Norėčiau, kad dabar man kas nors pasakytų kaip turėčiau elgtis, bet kadangi esu vienas ir šiek tiek pakvaišęs, važiuosiu į policiją, nes niekada sau neatleisiu jei per mane Athena nukentės.
~Athenos pozicija~
Randolfas važiavo per dideliu greičiu. Drebėjau iš baimės sedėdama gale ir nežinodama kas manęs laukia. Jis pakvaišo... Visi kuriuos pažystu po mažu eina iš proto, ar čia dėl manęs? Nesuprantu kas visiems yra. Randolfas pasakė, kad nori manęs, aš būdama sveiko proto pasakiau jam, kad tarp mūsų nieko nebus. Mes tik draugai ir jis nusprendė mane pagrobti. Juk taip niekas nesielgia.
"Randolfai, prašau parvešk mane namo." Tariau kuo ramiau.
"Kokius dar namus?" Jis nusišypsojo ir tai dar labiau mane išgąsdino.
"Prašau..." tariau garsiau, bet jo šypsena tik praplatėjo. "Tai pagrobimas, ir jei tu manęs dabar nepaleisi, prižadu, sėsi į kalėjimą."
"O kas sakė, kad tu turėsi progą pabėgti?" Jis nusijuokė.
"Ko tu nori?!" Sušaukiau iš baimės.
"Tu žinai ko aš noriu ir tu man nedavei to ko noriu, tad aš paprasčiausiai pasiimsiu." Jis atsakė ramiai ir paprastai.
"Manęs ieškos." Tariau su ašaromis akyse.
"Aš pasirūpinsiu tavo tėčiu, manau jis turi pakankamai problemų ir mažiausiai tavim domėsis. Mari kažkur dingus pati, jai užteks žinoti, kad tu saugi. O daugiau, mažyte, tu nieko neturi." Jis tarė pasitikintis savimi.
"Benas matė kaip tu įsitempei mane į savo automobilį." Įsikibusi į sėdynę tariau ir pajaučiau kaip mašina pagreitėja.
"Tu galvoji rūpi jam?" Randolfas vėl nusijuokė. "Jis tavęs nekenčia."
Žinojau, kad tai yra tiesa todėl net nesivarginau ginčytis. Benas pastaruoju metu parodė ne vieną kartą, kad nenori turėti su manim nieko bendra. Šiandien kai prie mūsų priėjo tikriausiai jaudinosi dėl Randolfo, juk aš esu ta blogoji ragana kuri visiems kenkia. Šios mintys man tikrai nepadėjo.
Randolfas sustojo kažkokiame namo kieme. Lėtai išlipo ir atidarė keleivio dureles mano pusėje. Aš sedėjau ir nejudėjau, nežadu elgtis su juo maloniai kuomet jis mane pagrobė.
"Patausokim grubumą." Ramiai pasakė Randolfas ir pasitraukė nuo durelių, lyg duodamas man vietos išlipti.
"Parvešk namo." Atsakiau tokiu pačiu balso tonu.
"Parvešiu, bet ne dabar. Šiuo metu aš noriu truputėlį pasilinksminti." Jo veide atsirado žaisminga šypsena. 
"Randolfai, jei mane paliesi..." tariau piktai
"Būtent tai žadu ir padaryti." Jo šypsena dingo ir akyse pasirodė žaižaruojantis velniukas.