Sudegusio Teatro Aktoriai

41 dalis

Suvalgiusi dar šiek tiek maisto apsirengiau ir nutariau pasirodyti darbe, gal tai prasklaidys mano mintis. Susiradusi kažkokius drabužius juos apsivilkau ir išėjau iš namų, prieš tai pasiimdama rankinę. Pamačiusi taksi prie gatvės turėjau šiokį tokį streso priepolį. Maniau, kad uždusiu, o vairuotojas tikriausiai mane, kad aš išprotėjau, nelaukęs nuvažiavo gatve tolyn. Pamaniau, kad į darbą geriau nuvažiuosiu savo mašina.

Įėjusi į gerai pažįstamą pastatą pradėjau eiti link lifto. Žinoma pastebėjau, kad beveik visi žiūrėjo mane kaip į vaiduoklį. Tai gali reikšti tik 2 dalykus.

1. Jie stebisi, kad aš grįžau gyva iš Rusijos.

2. Jie bando suprasti, kaip aš galėjau praleisti 5 darbo dienas ir dabar ateiti lyg niekur nieko.

Užkilusi liftu į reikiamą aukštą vėl sulaukiau panašių žvilgsnių. Pasidėjusi rankinuką ant darbo stalo, pabeldžiau į Bruno kabineto duris. Keista, bet kažkodėl man buvo nusispjaut į tai kaip jis reaguos ar ką sakys. Gali, kad ir išmesti pro langą, kaip ir sakiau, labiau neskaudės. Nesulaukusi jokio atsakymo tiesiog įėjau į vidų.

-Kur tu buvai?-ramiu balsu paklausė jis.

-Sirgau.-atsakiau kiek pagalvojusi.

-Tai tavęs nepagrobė?-atsakė jis su pajuoka balse.

-Ne, pasirodo, jis iš tiesų važiavo kitu keliu.-atsakiau be emocijų.

-Na, pasirodo tu atleista.-pakėlęs akis į mane jis nusišypsojo.

-Buvo smagu jums dirbti, niekuomet nepamiršiu tų kelių darbo dienų.-nusišypsojusi atsakiau.

-Tu rimtai? Nesiplėšysi? Nemaldausi? Nekrisi man po kojom?-iš tiesų nustebęs paklausė jis.

-O tu gali dar labiau save mylėti? Tikriausiai atsikėlęs ryte žiūri į veidrodį ir kartoji sau koks gražus esi.-saldžiai nusišypsojusi tariau.

-Atsiprašau?-pakilo nuo stalo jis.

-Kai myliesi su moterimi tikriausiai įsivaizduoji save jos vietoje.-trūktelėjau pečiais.

-Athena.-tarė jis piktai.

-Tiesiog pasakau viską ką noriu prieš tai kol būsiu išspirta.-nusišypsojau

-Siūlau išeiti, nes kitaip bus pakviesta apsauga, o jie su tavim nesiterlios.-grįžęs į savo darbo vietą, atsisėdo į kėdę kurioje sedėjo prieš tai.

-Jei mano šonkauliai būtų sveiki, tikrai palaukčiau apsaugos, o dabar sakau tau ate! Tikiuosi nebesusitiksim.-nusišypsojau netikra šypsena ir jau rengiausi eiti iš kabineto.

-Aš pasirūpinsiu, kad tu niekur negautum darbo.-piktai pasakė jis ir suspaudė kumščius. Akivaizdu, jam nepatiko ta žiauri tiesa ir mano kandūs komentarai. Iš tiesų net nenustebau, kad jis man pagrasino.

-Ar ir dabar turėčiau klauptis ant kelių ir prašyti pasigailėti?-sustojusi vietoje pakėliau antakius ir laukiau jo atsakymo.

-Nebepadės, mieloji, niekas neturi teisės taip kalbėti su savo bosu!-surėkė jis ir privertė mane krūptelėti.

-Puiku, nes ir nebūčiau to dariusi.-trūktelėjau pečiais ir supratusi, kad dabar elgiamės kaip maži vaikai, išėjau iš kabineto. Nežinau kas man pasidarė ir kodėl prikalbėjau tokių nesąmonių. Kartais man iš tiesų reikia pirmiau pagalvoti, nes toks mano elgesys neprives prie gero. Priėjusi prie savo buvusio darbo stalo, pradėjau mėtyti daiktus į šiukšlinę, vistiek jų man nebeprireiks. Jeigu visa tai būtų įvykę anksčiau, dabar tikriausiai verkčiau kruvinomis ašaromis ir iš tiesų maldaučiau pasigailėjimo, tačiau taip nėra, nes puikiai žinau ką darysiu toliau. Žadu daryti tai kas man atrodo geriausia, nes nenoriu gailėtis nei vieno dalyko.

Galutinai sutvarkiusi darbo vietą, nužvelgiau ją paskutinį kartą ir palikau visam laikui. Išėjau iš tos vietos su pakelta galva ir laiminga širdimi, nes puikiai žinojau kas laukia manęs ateityje. Su nekantrumu noriu pradėti naują gyvenimo etapą.