Sudegusio Teatro Aktoriai

13 dalis

"Žinai, mes tiesiog galim mesti mokyklą, išvažiuoti į Monaką ir gyventi iš turtingų senių pinigų." Tai buvo pirmas dalykas kurį pasakė Mari, vos prabudusi.
"Man dar per anksti tavo tokiom genialiom idėjom." Dar arčiau prisispaudusi prie miegančio Beno tariau.
"O kur mane paliksi?" Pro miegus paklausė Ashenas.
"Tu galėsi važiuoti su mumis." Nusijuokė Mari.
Atmerkusi akis kambaryje mačiau tik mus 4, Erikas su Randolfu tikriausiai vakar išvažiavo namo.
"Gal galiu neit į mokyklą?" Prisiminusi vakar vakarą ir paskleistus gandus ištariau ir vėl norėjau pradėti verkti.
"Aišku, kad gali." Pasakė Benas kuris vis dar buvo nusisukęs nuo manęs. Jo balsas rodė, kad jis ką tik prabudo.
"Ne, tau reikia kuo greičiau susitvarkyti su šiais gandais. Patikėk, visi pamirš po savaitės, tad tiesiog atkentėk." Tarė Mari glostydama mano nugarą.
"O tai kur dingo mūsų planas mest mokyklą ir skrist į Monaką?" Pašaipiai paklausė Ashenas ir iš kart užtilo pajutęs Mari žvilgsnį.
"Einu ruoštis..." atsidusau ir perlipusi Beną išlipau iš lovos. Prieš nueidama į vonią pagriebiau makiažo ir rūbus kurie buvo blankūs.
~
Prieš atvažiuojant į mokyklą užsukome į Beno namus, kad jis galėtų persirengti. Visą laiką kol sedėjome mašinoje aš stengiausi laikyti maisto turinį. Gal šimtą kartų pakartojau sau, kad viskas bus gerai. Dar šimtą kartų pasakiau sau, kad aš nemirsiu. Juk tai tik mokykla, visi ją išgyvenam.
Na...
Galbūt ir nemiriau išorėje, bet viduje iš manęs neliko nieko. Jei maniau, kad išgyvensiu šnabždesius ir badymus pirštais, tai buvau teisi. Bet tai nebuvo viskas. Kur eidavau ten visi juokdavosi, šaipydavosi, fotografuodavo.
Kas padėjo tai tik Mari ir vaikinai kurie nesitraukė nuo manęs nei sekundei.
Rena, mergina kuri paskleidė šį gandą akivaizdžiai mane stebėjo. Tikriausiai laukė kol pratrūksiu, pradėsiu verkti ir palūšiu, tačiau tai reikštų, kad pasidaviau. O aš tikrai nesu pralaimėtoja.
Iškentusi šią dieną grįžau į tuščius namus ir pagaliau leidau sau pratrūkti. Visą dieną laikytos emocijos pagaliau išėjo į orą ir po kelių valandų rėkimo ir daiktų mėtymo jaučiausi geriau.
Šiandien supratau ant kiek geresnė aš esu už tas apgailėtinas merginas ir už visus kitus kurie tyčiojosi ir norėjo paversti mano gyvenimą pragaru. Jie tikriausiai net nenutuokia kaip aš jaučiuosi ir kokios mintys skrajoja mano galvoje. Kiek kartų pagalvojau, kad nusižudžius man būtų lengviau. Kiek kartų norėjau, kad skausmas išnyktų. Kaip jie jaustųsi jei manęs iš tiesų nebeliktų. Ar jie jaustų kaltę? Gėdą? Ar jiems iš vis rūpėtų?
~
Praėjo dvi savaitės po to įvykio ir aš išgyvenau. Tai tikrai buvo kažkokia gyvenimo pamoka kurios dar pilnai neišsiaiškinau.
Norėčiau sakyti, kad su viskuo susitvarkiau pati, bet tai buvo tiesiog neįmanoma. Jei norėjau likti sveiko proto turėjau pasakyti tėvams, o šie sužinoję tą pačią dieną paskambino mokyklos direktoriui, o šis jau tvarkėsi kaip išmanė. Per dieną visos nuotraukos, komentarai ir žinutės dingo. Lyg būtų ištrinta visa pirmadienio diena.
Ateinančias kelias dienas mane pamate mokiniai šnabždėdavosi, bet galiausiai visiems pabodo. Gyvenimas vėl grįžo į savo vėžes apart to, kad Rena dabar tik ir ieško naujos progos mane įskaudinti. Galiu matyti jos akyse įvairius planus, bet tuo pačiu žinau, kad ji nieko negali padaryti, kadangi jau turi įspėjimą iš direktoriaus.
Šiandien futbolo varžybos, paskutinės prieš žiemos atostogas iki kurių liko tik 1 savaitė. Pagaliau pailsėsiu nuo šito pragaro!!!!
"Taiiiii..." nutęsė Mari žiūrėdama į mane. O aš pasimetusi apsidairiau ir išlaužiau kuo nuoširdesnę šypseną.
"Aš neklausiau.." prikandau lūpą ir pajutusi jos žudantį žvilgsnį nusukau akis į futbolo aikštelę.
"Aš klausiau ką veiksi per atostogas." Ji pavartė akis aiškiai susierzinusi.
"Mokinsiuosi 12 klasės egzaminams, liko visai nedaug laiko." Atsakiau nekaltai ir nusišypsojau.
"Ar gali būti dar nuobodesnė?" Pavartė akis Mari. "Ir be to, tai buvo retorinis klausimas kadangi aš jau planuoju kelionę. Nieko per daug didelio, tiesiog pabūsim mano tetos sodyboje." Ji kalbėjo visai nekreipdama dėmesio į mane.
"Mes dviese?" Pagalvojusi, kad galbūt bus smagu. 2 geriausios draugės leis laiką kartu, nutariau nebūti tokia pesimistiška.
"Žinoma, kad ne. Ashenas tikrai važiuos, juk mes draugaujam." Ji plačiai nusišypsojo. "Benas taip pat sutiks išgirdęs, kad ir tu ten būsi." Ji pakraipė antakius ir aš atsidusau.
"Žinai, kad aš dar nesutikau?" Mari jau kelias savaites bando suvesti mane su Benu. Iš pradžių maniau, kad ji tai daro dėl manęs ir mano laimės, bet kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau įsitikinu, kad ji tai daro dėl savęs. Ji dažnai skundžiasi, kad jai nepatinka būti vienintelei poroje mūsų draugų grupėje. Prisiekiu, ji visur randa problemų.
Žaidimas prasidėjo ir aš pirmas minutes tikrai bandžiau suprasti kas vyksta, bet futbolas tikrai ne man. Džiaugiausi kai kas nors įspirdavo į tinklą iš mūsų mokyklos komandos, bet daugiau nieko. Buvau čia tik tam, kad palaikyčiau Beną. Jis kelias dienas manęs maldavo, kad aš ateičiau ir mano gera širdis neleido jo nuvilti.
Rungtynėms pasibaigus, vaikinai nuėjo nusiprausti ir perisrengti. Mes išėjusios iš aikštės nutarėme jų palaukti prie mašinų.
Laikas ėjo lėtai kadangi su Mari stovėjome tyloje. Nežinojau ką jai pasakyti neįžeidus. Anksčiau ji buvo kitokia. Jai nereikėjo vaikinų dėmesio, ji nenorėdavo būti dėmesio centre. Ji dažniau juokaudavo ir taip lengvai neįsižeisdavo. Dabar ji vis dažniau elgiasi kaip ne ji, ypatingai prie Asheno.
"Mažuti!!" Ji suspiegė pamačiusi ateinantį Asheną.
"Labas." Jis tarė ir apsikabino ją.
"Kas yra?" Ji nestipriai jį pastūmė ir suraukė antakius. Be tų visų dalykų paminėtų viršuje, dabar ji dar ir be galo savim nepasitiki. Nežinau kiek kartų ji man skundėsi tuo, kad nepasitiki Ashenu. Jie draugauja dar tik savaitę.
"Ath, nesušalai?" Priėjęs Benas prisitraukė mane ir apsikabino. Nuo jo sklido šiluma, tad dabar tikrai nesijaučiau šalta.
"Noup." Atsakiau linksmai kadangi visas susierzinimas dėl Mari dingo.
"Lipk į vidų." Iš kišenės išsitraukęs raktą, atrakino mašiną ir aš atsitraukusi į ją įlipau.
"Aš važiuoju su Ashenu, susitiksim mokykloje pirmadienį!" Pamojavo man Mari, o aš tik nusišypsojau.
"Negaliu patikėt, kad ji, Mari, mergina kuri sakė, kad lovos reikalais užsiims tik po vestuvių, dabar šokinėja ant Asheno kiek vieną dieną." Pavarčiau akis ir išgirdau tylų Beno juoką.
"Na jis pasakė gana aiškiai, kad jam reikia merginos su pilnu bagažu, tad Mari neturėjo pasirinkimo." Trūktelėjo pečiais jis
"Ugh..." papurčiau galvą.
"Taigi, vis dar važiuojam į namelį prie ežero?" Paklausė Benas.
"Žinoma, visgi daiktai jau sukrauti. Vėliau paskambinsiu Mari, manau jie taip pat atvažiuos." Nusišypsojau.
"Puiku." Mirktelėjo jis
~
Važiavome kelias valandas kadangi tas namelis buvo už miesto. Erikas ten jau nuo pietų kadangi futbolo žaisti negali. Niekuomet nepamiršiu tos vaikinų istorijos apie Eriko traumą.
"Ath..." išgirdusi savo vardą atmerkiau akis ir supratau, kad buvau užmigusi. Benas buvo atidaręs mano pusės mašinos dureles ir kantriai laukė kol prabusiu.
"Nekenčiu miegoti mašinoj, dabar skauda visus raumenis." Pasiskundžiau patempusi lūpą.
"Atsirado princesė." Pavartė akis jis.
"Kažkada tu mane vadindavai princese." Papūčiau lūpas.
"Pasiilgai šios pravardės?" Jo akys nušvito, o šypsena praplatėjo. Štai ir vėl, drugeliai mano pilve.
"Galbūt.." trūktelėjau pečiais.